Mano darbas - keliauti: stiuardesės, fūristo ir jūreivio išpažintys (foto)

Kiek kilometrų keliuose, jūroje ar danguje įveikė mūsų herojai, suskaičiuoti neįmanoma. Juk kelionė yra didžiausia jų gyvenimo dalis. Daug pamato, daug kur pabūna, bet daug ką ir praranda. Tokia šių žmonių kasdienybė.

PADANGIŲ PASAULIS

Alina Švakovič (25), „Small Planet Airlines“ vyresnioji orlaivio palydovė.

Amžina kelionė. „Avialinijose dirbu septynerius metus, visą tą laiką jaučiuosi gyvendama nesibaigiančioje kelionėje. Juk mažiausiai penkias dienas per savaitę manęs nebūna namuose. Štai vakar buvau Turkijoje, šiandien aplankysiu Lenkiją ir Italiją. O kitą savaitę dešimčiai dienų išvykstu į Tailandą.“

Atranka. „Gauti palydovės darbą nelengva. Man teko praeiti penkių etapų atranką: motyvacinis pokalbis, lietuvių ir anglų kalbos testai, psichologinio pasirengimo egzaminas. Tikrino net plaukimo sugebėjimus – ar prireikus išgelbėčiau skęstantįjį. Kai sužinojau, kad mane priėmė, iš laimės vos neapsiverkiau.“

Avialinijos. „Pradžioje dirbau reguliariųjų reisų „FlyLAL“ kompanijoje, skraidydavom į tuos pačius miestus. Po to tapau užsakomųjų skrydžių bendrovės „Small Planet Airlines“ darbuotoja. Dabar tenka keliauti ne tik po Europą, bet ir po Afriką, Aziją.“

Lėktuvas. „Mūsų bendrovė turi dviejų rūšių lėktuvus – tai visiems įprasti „Boeing 737-300“ ir didžiuliai, ilgoms kelionėms skirti „Airbus A320-200“.“

Pareigos. „Esu vyresnioji palydovė, vadovauju kitiems kolegoms. Tai aš reiso pradžioje pasakoju keleiviams kaip elgtis, jeigu skrydžio metu įvyktų kažkas nelaukto. Kai susodiname juos ir lėktuvas pakyla, palydovai tampa padavėjais, barmenais ir virėjais. Ruošiame valgius ir gėrimus, juos patiekiame. Po to surenkame šiukšles, nešvarius indus. Skrydžio metu dar tenka tvarkyti tualetus, pamaitinti pilotus ir prižiūrėti viešąją tvarką.“

Stilius. „Darbe privalau dėvėti firminę bendrovės uniformą. Plaukus tenka susirišti į kuodą, nusisegti kabančius aksesuarus, negaliu kvepintis ryškiais kvepalais, ribojamas ir mano makiažas.“

Grafikas. „Į darbą kiekvieną kartą atvykstu skirtingu laiku. Viskas priklauso nuo to, kokį reisą gaunu, – kartais ketvirtą ryto, kartais šeštą vakaro. Oro uoste man reikia būti valandą prieš skrydį.“

Oro uostai. „Daug kam atrodo, kad palydovai skraidydami pamato visą pasaulį. Mintis gal ir teisinga, iš paukščio skrydžio mes tikrai matome plačiai, bet dažniausiai laiką leidžiame specialiuose oro uosto kambarėliuose arba net neišlipame iš lėktuvų.“

Komandiruotės. „Suskaičiuoju apie trisdešimt pasaulio valstybių, kuriose teko būti ne tik oro uosto teritorijoje. Užsakomųjų reisų bendrovės pliusas tas, kad dažnai gauname ilgesnes komandiruotes. Štai prieš porą savaičių grįžau iš mėnesį trukusios komandiruotės Milane. Tai buvo taškas, iš kurio išskrisdavome ir į kurį grįždavome. Visai kitokia komandiruotė bus į Tailandą. Nusileidus ten nereikės niekur skraidyti dešimt dienų, apsistosim viešbutyje, už kurį sumoka bendrovė.“

Komfortas. „Lėktuvo įgula apgyvendinama mažiausiai keturių žvaigždučių viešbučiuose su maitinimu. Vakarais tūsinamės, dienomis vartomės pliažuose, būna, kad išsinuomojam automobilį ir varinėjam kur akys mato.“

Lagaminas. „Jame visada būna aukštakulniai ir faina suknelė. Juk laisvą nuo darbo minutę norisi pasipuošti.“

Pažintys. „Nuolat susipažįstu su naujais žmonėmis. Dažniausiai pažintys mezgasi po darbo, kur nors besilinksminant. Bet ir skrydžių metu tenka sutikti fainų keleivių... Sunkiai suskaičiuočiau, keliose valstybėse turiu draugų!“

Garsenybės. „Tarp keleivių būna ir žvaigždžių. Skraidinome grupės „Prodigy“ narius, dainininkę Beyonce, grupę „Take That“, atlikėją Dimą Bilaną, daugybę sportininkų, žinoma, ir Lietuvos krepšinio rinktinę.“

Romanai. „Daug kas klausia, ar reiso metu įmanoma susirasti vaikiną... Gal ir įmanoma, visokių keleivių būna, kartais rodo išskirtinį dėmesį, kiša vizitines korteles. Bet aš į tokias pažintis nesiveliu, nes be galo myliu savo vyrą.“

Vyras. „Susituokėme daugiau nei prieš metus. Kai susipažinome, jis žinojo, kad esu stiuardesė ir nuolat keliauju. Tam neprieštaravo ir iki šiol jokių piktų replikų nepasako. Nuolatinis mano nebuvimas namuose mūsų santykiams tikrai nekenkia, nes per tą laiką, kol nesimatome, labai vienas kito pasiilgstame. Pasitinka su gėlėmis, paruošia romantišką vakarienę. Daug kas gąsdina, kad kol taip skraidysiu, jis susiras meilužę... Nebijau! Nuo tokio nemalonaus dalyko neapsaugotų mano buvimas namuose. Į kairę einama ne dėl to, kad kažkas yra ar nėra namuose. To tiesiog norisi arba ne.“

Vaikai. „Tiek daug skraidant šeimos pagausėjimą tenka atidėti. Vaikai - tikrai sunkiai suderinama su tokiu gyvenimo būdu...“

Namai. „Jokios monotonijos! Juose taip retai būnu, kad be galo vertinu kiekvieną minutę, praleistą savo lovoje, savo virtuvėje.“

Draugai. „Daug kas ant manęs pyksta, nes beveik niekada negaliu susitikti. Net per gimtadienius ar didžiąsias metų šventes aš dirbu... Tai pati liūdniausia mano darbo pusė.“

ROMANTIŠKA FURISTŲ KASDIENYBĖ

Robertas Kubilinskas (27), tolimųjų reisų vairuotojas-ekspeditorius

Amžina kelionė. „Prieš septynerius metus galėjau rinktis: arba gyventi ramų gyvenimą ir nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro dirbti sandėlyje, arba sunkvežimiu išvažiuoti į niekada nesibaigiantį reisą. Pasirinkau tai, kas man, monotonijos nekenčiančiam žmogui, pasirodė įdomiau – sunkvežimį!“

Pareigos. „Iš taško A į tašką B turiu saugiai ir laiku nuvežti įvairius krovinius. Nors esu dar labai jaunas, daug kas firmoje jau vadina vienu geriausių vairuotojų. Gaunu ne nuobodžius užsakymus Lietuvoje, o įdomesnius – kur nors toli Europoje.“

Prestižas. „Dar vienas privalumas – vairuoju ne milžinišką vilkiką, kuris negalėtų važiuoti į jokio miesto centrą, o mažesnių gabaritų sunkvežimį „Renault Midlum“, kuriam kelių eismo taisyklės leidžia daug daugiau. Gaunu prabangių važiavimų – pavyzdžiui, iš Vilniaus centro į Berlyno centrą pervežti ambasadoriaus daiktus arba po visos Europos sostines vežioti simfoninio orkestro instrumentus.“

Darbo valandos. „Reisų pradžia būna bet kuriuo paros metu. Važiuoti turiu tiksliai pagal nurodytą maršrutą ir tikslų kiekį laiko. Nuo variklio užvedimo minutės nesustodamas galiu vairuoti keturias su puse valandos. Tada privalau daryti 45 minučių pertrauką. Pailsėjęs vėl važiuoju keturias su puse valandos. Tada jau privalau sustoti nakvynei. Kartais prisiparkuoju kokioj nors degalinėj, kartais šalikelėj. Iš vietos nepajudu devynias valandas. O tada, kiek valandų bebūtų (ar pirma nakties, ar dešimta ryto), važiuoju toliau. Tada vėl viskas iš naujo. Ir taip šešias dienas per savaitę. Septintą reiso dieną – prastova. Visą parą privalau stovėti nejudėdamas iš vietos ir neatsitraukdamas nuo sunkvežimio.“

Reisai. „Jie trunka nuo kelių parų iki pusės mėnesio ar net daugiau. Pavyzdžiui, kai su orkestru po Angliją važinėjau, beveik mėnesį namie nebuvau.“

Bagažas. „Į didelę tašę įsimetu kelis sportinės aprangos komplektėlius, kelnių, daug maikučių, šiltų drabužių, švarų rankšluostį ir dantų šepetėlį su pasta.“

Kabina. „Vairuotojo kabina ne tik mano darbo vieta, bet ir antrieji namai. Čia lova su patalais, televizorius, DVD grotuvas, radijas, šaldytuvėlis, dujinė viryklė, navigacijos sistema. Kai einu miegoti, langus užsidengiu užuolaidomis, būna labai jauku. Niekas nežino, ką ten veikiu, su kuo ten esu.“

Maistas. „Vairuotojai maitinasi labai nesveikai ir nereguliariai. Dažniausiai valgau degalinių greitąjį maistą, bet būna, kad nepatingiu pats ką nors pasigaminti. Va, neseniai kiaušinienę kepiausi.“

Pavojai. „Visuose darbuose kažkuo rizikuoji, nu ir čia taip yra. Pirmiausia – didelė avarijų grėsmė. Lekia nurautom galvom žmonės, negalvoja, ką daro... Bet tai dar nieko. Baisiausias dalykas – pakelių plėšikai. Mes, sunkvežimių vairuotojai, esame pagrindinis jų taikinys. Tik sustok mažiau apšviestoje vietoje... Ne vienam mano kolegai pasisiojimas baigėsi krovinio vagyste. Daug ką apvagia naktį, kol miega. Į mano mašiną tik kartą buvo įsilaužę, bet, ačiū Dievui, jau buvau atidavęs krovinį, tad jiems nebuvo ką vogti.“

Prostitutės. „Daug kas mano, kad vairuotojai mėgsta smagintis su tom mergaitėm, kur pakelėse sijonėlius kelia. Gal kokie seniai tą ir daro, bet tik ne aš. Man asmeniškai bjauru apie tokią moterį net pagalvoti. Ligos, infekcijos...“

Racija. „Kiekviename sunkvežimyje yra po raciją, per ją galiu šnekėti su netoliese esančių kitų sunkvežimių vairuotojais, iš kokios firmos ar šalies jie bebūtų. Pasitaiko naktų, kai per raciją randi kokį vairuotoją ir bekalbėdamas susidraugauji, pasipasakoji gyvenimo istorijas.“

Tranzuotojai. „Labai mėgstu stoti tranzuotojams, nes jie pakelia nuotaiką. Visada paklausinėju, kuo užsiima, kur keliauja. Buvo tokia situacija, kad man Vokietijos glūdumoje nuleido padangą. Nežinau, kaip vienas būčiau ją keitęs, tačiau turėjau pasisodinęs tranzuotoją lenką, jis man ir padėjo. Nuo to karto tapome draugais.“

Šeima. „Tokį darbą dirbant rimtos mergelės susirasti neįmanoma. Grįžti po reiso – daug reikalų: tai ten nulėk, tai tėvus aplankyk. Moterims nelieka laiko. Nu buvo kelios, su kuriom bandžiau, bet normaliais santykiais to nepavadinčiau. Visą laiką priekaištavo, kad mažai dėmesio gauna, kad nesirūpinu jomis.“

Ligos. „Didžiausias šio darbo minusas – vairuoti privalai net tada, kai sunkiai sergi. Ne kartą važiavau su aukšta temperatūra. Galva svaigsta, rankos dreba, bet vis tiek turiu dirbti, sustoti negalima, nes už vėluojantį krovinį gresia baudos.“

Gimtadienis. „Per šitą darbą jau pamiršau, ką reiškia šventės. Beveik visada, kai draugai kviečia baliavoti, būnu išvykęs. Šiemet per savo gimtadienį degalinėje nusipirkau keksą, įsmeigiau į jį žvakutę ir pats save pasveikinau.“

Romantika. „Čia daug romantikos, ypač kai važiuoji vos pakilus saulei. Negaliu pagalvoti apie kitokį darbą, susprogčiau negalėdamas važiuoti.“

ILGI MĖNESIAI JŪROJE

Mindaugas Pocius (30), „Limarko“ laivybos kompanijos krovininių laivų vyr. kapitono padėjėjas

Amžina kelionė. „Beveik aštuonerius metus gyvenu normaliems žmonėms sunkiai suvokiamą gyvenimą. Daugybę mėnesių praleidžiu jūroje, tada sugrįžtu į krantą ir kelis mėnesius sėdžiu nieko neveikdamas namuose Klaipėdoje.“

Laivas. „Dirbu dideliuose krovininiuose laivuose, transportuojame tūkstančius konteinerių su įvairiais daiktais. Jeigu tai ne maisto produktai, dažniausiai net nesužinau, kas juose gabenama. O kai plukdom tonas bananų – apie tai praneša, nes tokiam kroviniui reikia ypatingos priežiūros, kad tik nepradėtų pūti.“

Pareigos. „Esu antras asmuo po kapitono, vadovauju jūreiviams. Įsakau, kada pakelti ir kada nuleisti inkarą, reguliuoju visus jų darbus, prireikus turiu būti laivo mediku.“

Maršrutai. „Pirmiausiai laivo įgula nuskraidinama į tam tikrą uostą, ten ir prasideda reisas. Paskutinis maršrutas atrodė taip: iš Majamio plukdėm krovinius į Hondūrą, o iš jo – į Gvatemalą. Tada atgal... Ir taip aštuoniolika kartų, kol pagaliau, po keturių mėnesių darbo be išeiginių, gavau leidimą vykti atgal į Klaipėdą.“

Darbo valandos. „Keturias valandas dirbu, tada aštuonias ilsiuosi ir vėl dirbu. Taip visą laiką, bet kuriuo paros metu.“

Kajutė. „Mano kajutė, kaip kapitono dešiniosios rankos, daug geresnė nei paprastų jūreivių, ji net primena nedidelį dviejų kambarių butą. Čia ir darbo zona su stalu, spintomis ir spintelėmis bei poilsio zona su lova, tualetu ir dušu.“

Lagaminas. „Nors laive praleidžiame beveik pusę metų, su savimi negalime turėti daug daiktų. Leidžiamas kiekis – dvidešimt trys kilogramai. Mano mantos pagrindą sudaro drabužiai, kompiuteris ir higienos priemonės.“

Įgula. „Kiekvieną kartą patenki vis į kitą komandą. Per tuos mėnesius jūroje, žinoma, susidraugaujame, bet ir įtampos netrūksta. Tarp mūsų labai retai kada būna moteris, tik kartais – virėja. Nu, o ką su tais vyrais... Atsibostame, kartais net susibarame.“

Uostai. „Visame pasaulyje jie tokie patys – purvini ir smirdantys. Jokios romantikos, įdomumo. Prisišvartavę jūreiviai gauna leidimą pasivaikščioti po miestą, pasilinksminti klubuose. Bet aš lieku laive, su kapitonu prižiūriu, kad kas neapvogtų.“

Prašymas. „Kadangi išplaukiam ilgam, be galimybės anksčiau sugrįžti, savo šeimos narių esu paprašęs man nepranešti, jeigu kokiam brangiam žmogui kas nors blogo nutiktų... Labai išgyvenčiau, o sugrįžti vis tiek negalėčiau.“

Gamtos išdaigos. „Beveik kiekvieno reiso metu patenkame į didžiules audras. Laivą taip užsupa, kad, atrodo, apvirsim ir paskęsim.“

Piratai. „Laivus dažnai užpuola piratai, ypač daug jų prie Somalio krantų. Ne vienas mano kompanijos laivas nuo jų nukentėjo. Vadovybės mums pasakyta, kad jeigu laivą pultų – jokiu būdu nesipriešinti, iškart pasiduoti. Kad tik nenužudytų.“

Egzotika. „Kartais su įgula turim galimybių pakeliauti po šalis, kuriose tuo metu būname. Esu aplankęs gal penkiasdešimt skirtingų kraštų, labiausiai patiko Seišelių salose. Neįmanoma nupasakoti tos vietos grožio!“

Moterys. „Jūrininkui surasti mylimą moterį – sunki užduotis. Kažkodėl visos mano, kad kiekviename uoste turime po meilužę. Asmeniškai aš – rimtas žmogus, į santykius žiūriu su didele pagarba. Tik gaila, kad šiuo metu jų nėra... Paskutinioji draugė mane paliko todėl, kad atsibodo laukti parplaukiančio. Kad esu vienišas, sužinojau tik sugrįžęs į Klaipėdą. Liūdna.“

Uždarbis. „Kiek daug minusų šis darbas beturėtų, už jį gaunu gerą atlyginimą, kartais siekiantį net daugiau nei dešimt tūkstančių litų per mėnesį. Svarbiausia – pinigus moka net tada, kai niekur neplauki.“

Pasikeitimai. „Dirbdamas laive nepastebi, kaip greitai viskas keičiasi. Kiekvieną kartą, kai sugrįžtu, išgirstu daug naujienų. Tai kažkas emigravo, tai susituokė, tai susilaukė vaikelio. Va, po ilgos pertraukos nuvažiavau į Palangą – net ji žiauriai pasikeitusi...“

Dar daugiau herojų istorijų apie gyvenimą ant lagamino - spalio mėnesio "Panelėje"!

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype