Kitoks gyvenimas: meilės lizdelį porelė suka po žeme... (FOTO)

Kilometras po žeme. Gintarė ant uolienų pasitiesia kilimėlį ir sulenda į miegmaišį. Į žandą jai pakšteli purvinas, bet laimingas Paulas ir užgesina žibintuvėlį. Urve - aklina tamsa, kurioje įsimylėjėliai lindės dar savaitę...

Gintarė Šiaulytė (27) kasdien svajoja, kaip greičiau įlįsti į urvą ir kuo ilgiau iš ten neišeiti. Ji ryžtasi leistis kilometrą po žeme prisirišusi virve, įveikti siaubą keliantį purviną tunelį, plaukti siaura požemių upe su 20 kilogramų sveriančia kuprine ant pečių ir daryti viską, nuo ko paprastam žmogui sapnuotųsi košmarai. Šie išbandymai - tam, kad mergina pamatytų urvą, kurio dar niekas niekada nematė, ir nubraižytų jo žemėlapį.

Speleologė Gintarė jau ketverius metus gyvena Austrijoje, Graco mieste. Ten netrūksta nei urvų, nei kalnų (bet ji niekada neslidinėja išbandytose trasose), nei meilės - susirado vaikiną Paulą (29), kuriam irgi knieti kuo dažniau lįsti po žeme.

Už rankučių, ir į urvą...

„Klube, kuriam priklausau - vien tik vyrai. Jie pastoviai pykstasi su savo merginomis, žmonomis. Įsivaizduok: tavo vaikinas savaitgalius praleidžia urvuose, grįžta purvinas, pervargęs ir vis dar kliedi apie urvus. Ištverti sudėtinga. O mes su Paulu susikraunam kuprines, laimingi išeinam iš namų, o po žeme džiaugiamės kiekvienu atradimu. (Jei tu negali, jis keliauja vienas?) Pernai plyšo mano riešo sausgyslė, teko ilgai sėdėti namie, bet Paului eiti į žygius nedraudžiau - gi žinau, kaip norisi. Pati labai susinervinu, jei tenka praleisti nors vieną ekspediciją. Visi speleologai šiek tiek pamišę, kai kurie net meta darbą, jei vadovai neduoda laisvų dienų ekspedicijai."

Meilė ir pavojai

„Nepasakyčiau, kad po žeme labai daug meilės. Tiesiog tam nėra laiko. Esi užsiėmęs, pavargęs, žiūri, kur statyti koją, kad nenukristum, o ne ką veikia tavo vaikinas. Mes su Paulu - komanda. Dažniausiai urvuose matuojame ir žemėlapius braižome. Apie romantiškus santykius nei vienas, nei kitas veikiausiai net nemąstom. (Nepasitaiko susipykti urve?) Ne. Ekspedicijoje reikia pasitikėti ne tik Paulu, bet ir kitais komandos nariais. Jeigu, pavyzdžiui, vertikaliame urve imtum kristi žemyn - tikrai nieko gera. Šalia esantis žmogus bus pirmas, kuris tau padės. Privalau žinoti, kad, jei tik prireiks, tie žmonės padarys viską, kad mane iš to urvo ištrauktų. (O jei vis dėlto neištrauktų?) Dar gali padėti speciali gelbėjimo tarnyba."

Svarbus kiekvienas gramas

(Kaip dažnai į tuos urvus lendi ir kokiam laikui?) „Per metus - apie 12 kartų. Dažniausiai išeiname ilgiau negu vienai parai. Kai tyrėme giliausią pasaulyje Krubera-Voronja urvą Abchazijoje, be dienos šviesos prabuvome savaitę. (Turbūt ruošiantis į savaitės trukmės požeminę kelionę prireikia nemažos mantos...) Paprastai nešu apie 20 kg, vienąkart teko tempti ir 30 kg, bet tada keliai beprotiškai drebėjo, nes pati nesveriu nė 50-ies kilogramų. Prieš dėdama į kuprinę, pasveriu kiekvieną daiktelį. (Po žeme reikia kokių nors ypatingų daiktų?) Speleologinės įrangos: virvės, matavimo įrankių, žibintuvėlių, kilimėlio, miegmaišio, dar šiltesnio megztinio arba striukės, kepurės, pirštinių ir minimalių higienos reikmenų. (Kokių, pavyzdžiui?) Na, aš negaliu apsieiti be kontaktinių lęšių, visada turiu dantų šepetėlį, mažą pakelį drėgnų servetėlių. Kuprinę nuo pečių nusimetame tik tada, kai einame miegoti, todėl joje negali būti jokio papildomo svorio."

Naktys po žeme

(Faktas, kad urve ir miegat, šiek tiek stebina...) „Įsivaizduok 2191 metrų gylio urvą, kurį turi įveikti prisirišusi virve. Pakeliui juk reikia pailsėti. Dirbi dirbi, gerai išsimiegi ir toliau dirbi. Giliausiai įrengta stovykla, kurioje esu nakvojusi, buvo pusantro kilometro po žeme. (Tuose urvuose pasitaiko kokių gyvūnų ar šiaip kraupių dalykų?) Cha cha, žmonės dažnai klausia, ar ten nėra gyvačių... Pasitaiko tik šikšnosparnių. Bet tiktai pačioje urvo pradžioje, giliau gyvūnų nelabai aptiksi, nebent kokių grybų ar vandens gyvių. (O kaip miegoti urve? Negi tiesiog atsiguli ir taip paprastai užmiegi?) Savaitę pragyvenau urve, turėdama tik kilimėlį ir miegmaišį. Apsikutojame, sugulame šalia vienas kito, kad būtų šilčiau. Būname tokie pavargę, kad užmigti - jokia problema, o pabaisų jau seniai nebijom. Tiesa, lietuviai speleologai po žeme statosi specialias palapines. Austrai to nedaro, vengdami papildomo svorio."

Kur jie prausiasi?

(O kur prausiatės?) „Urvuose, ypač neseniai susidariusiuose, visada būna vandens. Ir prieš įsikurdami nakčiai, pirmiausiai jo ieškome. Ne tik dėl švaros. Po žeme išeikvojame labai daug energijos, ten šalta, todėl būtinas karštas maistas, arbata. (O tas urvų vanduo tinkamas maistui gaminti?) Taip, dažniausiai jis labai švarus. Bet būna ir nesėkmių, kai vanduo purvinas, negeriamas.

(Kiek žmonių dalyvauja vienoje ekspedicijoje?) Labai įvairiai. Pavyzdžiui, kai lietuvių ekspedicija Krubera-Voronja urvo dugne norėjo įsiamžinti, paminėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, reikėjo pranerti pro tris sifonus. (Kas tie sifonai?) Pilna vandens urvo dalis, kurios nepraeisi - tenka perplaukti su narų įranga. Šioje ekspedicijoje dalyvavo daugiau kaip 20 žmonių, tarp kurių - 3 narai. Likę žmonės turėjo rūpintis narų maistu, būtinais daiktais. Į eilines ekspedicijas dažniausiai leidžiamės penkiese."

Istorijos tęsinio ieškok liepos mėnesio žurnale "Panelė" (prekyboje iki rugpjūčio 7d.)

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype