Išskirtinis Uspaskicho dukters Lauros interviu: "Tėvo milijonų man nereikia!" (FOTO)

Pirmas, išskirtinis ir labai atviras milijonieriaus V. Uspaskicho dukters Lauros interviu.

Jeiguu norėtų, ji galėtų turėti prabangų namą su tarnais, patį stilingiausią sportinį automobilį su visais pribumbasais, plonus, storus, planšetinius ir kokius tik nori kompiuterius, pilnas spintas vardinių drabužių ir kalnus kosmetikos. Bet nenori... Turtingiausios šalies moters ir žinomo politiko dukra Laura (18) pasirinko taupų paprastos studentės gyvenimą.

Jos tėtis – Viktoras Uspaskichas, dažnai patenkantis į įvairiausius skandalus. Vienas turtingiausių šalies verslininkų, garsus politikas, europarlamentaras. Jos mama – Jolanta Blažytė. Verslininkė, turtingiausia moteris Lietuvoje, kuriai, oficialiais duomenimis, priklauso 250 milijonų litų turtas. Ši šeima valdo koncerną „Vikonda“ su dar keliolika firmų. Konservų gamykla, ledų fabrikas, kelios mėsos perdirbimo įmonės, statybos kompanija, televizija, laikraštis, parduotuvės, poilsio namai, restoranai, autoservisas, naktinis klubas, taip pat jie prekiauja gamtinėmis dujomis, pašarais galvijams...

O dabar susipažinkite su galima visų šių turtų paveldėtoja Laura – vyriausiąja, neseniai pilnametystės sulaukusia Viktoro ir Jolantos dukra. Prieš tris mėnesius iš gimtųjų Kėdainių ji persikėlė į Vilnių ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Apie naują pradžią mergina pasakojo avėdama kukliais, kiek apiplyšusiais bateliais, studentiškai guodėsi, kad baigėsi telefono sąskaitos. To dar neteko regėti – milijonierių dukra skursta?

NAUJI NAMAI VILNIUJE

Naujaisiais Lauros namais tapęs butas, kuriame mes susitinkame, yra prestižiniame sostinės Antakalnio rajone. Išskirtinėje vietoje, miesto pakraštyje, gamtos apsuptyje. Jame gyvena pasiturintys verslininkai, taip pat dainininkas Andrius Mamontovas. Butas erdvus, bet jo vidus visai neprabangus, paprastas. Jį Laurai suveikė tėvai – čia kažkurios jų įmonės turtas. Leido gyventi, kaip nori, be jokio reguliavimo. Visi keturi kambariai turėjo būti jai vienai... Bet Laura pagalvojo: „Per gerai čia aš gyvensiu...“, todėl nemokamai drauge gyventi pasikvietė du savo vaikystės draugus iš tų pačių Kėdainių. Jaunimėlis pasidalijo kambariais, sudarė namų tvarkymo, indų plovimo grafiką ir gyvena.“

DRAUGŲ ŠEIMA

(Galėdama gyventi viena, nusprendei priimti draugus. Kodėl?) „Nes aš taip įpratusi. Juk Kėdainiuose šeimos namu dalijausi su mama, jaunesniąja sesute ir kartais iš Briuselio pargrįžtančiu tėčiu. Buvo pilna troba, ir man tai patiko. Todėl ir Vilniuje negalėjau savęs įsivaizduoti vienatvėje. Liūdna – nei su kuo pasikalbėti, nei su kuo pasijuokti, pasibarti. Žmonės namams priduoda jaukumo. Beje, iš draugų neprašau nuompinigių. (Bet gyventi su svetimais nėra labai komfortiška.) Čia ne šiaip žmonės. Justas ir Vaiga yra geriausi mano draugai, bendraujame daug metų, pažįstame vienas kitą, žinau, ko iš jų tikėtis, todėl neabejojau, kad kviesdama juos darau teisingą žingsnį. Mes dar nė karto nebuvome susipykę. Gyvename kaip darni šeima. Draugų šeima. (Tas Justas gal tavo vaikinas?) Oi ne, kaip mylimojo jo neįsivaizduoju, jau greičiau į brolius tiktų, nu gi žinot, kaip būna... Jis mane globoja, prižiūri, pamaitina... Žiauriai fainas. Bet nieko daugiau.“

UŽSIENYJE GERAI, BET LIETUVOJE GERIAUSIAI

(Dauguma, net iš neturtingų šeimų kilusių tavo bendraamžių, svaigsta apie studijas užsienyje.) „Tai tegu svaigsta, o aš kitokia. Neneigsiu – galimybių išvažiuoti turėjau, tėvai tam būtų pritarę ir finansiškai parėmę. Užsienis yra gerai, ten smagu pakeliauti, pasižmonėti. Su tėvais daug pasaulio vietų esu aplankiusi ir tuo džiaugiuosi, bet gyventi kažkur kitur visiškai nenoriu. Esu šventai įsitikinusi, kad lietuviškas mokslas yra nerealiai geros kokybės, todėl čia ir norėjau studijuoti. (Kur ir ką mokaisi?) Ruošdamasi studijoms buvau nueėjusi į Dailės akademijos peržiūras, nes norėjau ten įstoti. Bet vieną dieną užėjo kažkoks keistas jausmas, kad ta vieta ne man... (Kodėl?) Išgirdau gandų, jog dailioškėj labai spaudžia, kad dėstytojai nesukalbami ir pernelyg griežti. Nu taip staiga praėjo potraukis, ir užsinorėjau kažko kito. O ko – pati nežinojau. Išsirinkau tik tada, kai jau reikėjo rašyti paraiškas. (Na, tai koks mokslas?) Visiškai naujas Gedimino technikos universiteto reikalas – kūrybinės industrijos. (Ką tai reiškia?) Mokausi kūrybingai rašyti, gerai filmuoti, fotografuoti... (Traukia darbas žiniasklaidoje?) Taip! Nuo ankstyvos paauglystės dirbau Kėdainių krašto televizijoje, su draugais darėm ten savo laidą. Žiauriai patiko, tikiuosi netrukus grįžti prie laidų ar kažko panašaus. Gal mėginsiu rašyti straipsnius – irgi būtų smagu.“

KONSPIRACINĖ PAVARDĖ

(Universitete visi žino, kad esi Uspaskicho dukra?) „Aš nesireklamuoju... Apskritai šitas interviu man yra pirmasis gyvenime. (Reklamuotis nereikia, dažnai žmonės patys iškapsto tokius dalykus.) Kėdainiuose mane tikrai žinojo, bet ten gi mažas miestas... O Vilniuje, be artimiausių draugų, žinančių nėra, bent jau niekas neklausinėja ir pirštais nebaksnoja. Juk mūsų su tėčiu net pavardės skirtingos. (Kodėl?) Mama pasiliko mergautinę, tai ir aš jos pavardę gavau. Esu ne Uspaskich, o Blažytė. (O pati kokiomis nors progomis nepasigiri?) Siaubas! Tikrai ne... Nėra baisiau už tuos žmones, kurie reklamuojasi, kad kažką pažįsta, kad turi daug galių kažką atleisti. Niekada to nedaryčiau, net jeigu tikrai praverstų tėčio pavardė. Man patinka pačiai už save pakovoti. Esu labai principingas žmogus.“

AKTYVISTĖ TAPO NAMISĖDA

(Trys mėnesiai savarankiško gyvenimo. Patinka ar nelabai?) „Labai patinka. Nors galiu prisipažinti, kad pavasarį, kai baiginėjau dvyliktą klasę, viską įsivaizdavau absoliučiai kitaip. (Kaip?) Atrodė, kad vos pabėgusi nuo tėvų grandinės tapsiu vakarėlių liūte, atsiras naujų kompanijų ir panašiai. Taip pat planavau lankytis visokiose parodose, galerijose. Juk kai gyvenau Kėdainiuose, taip ir būdavo, namuose beveik išvis nesėdėdavau. Bet Vilniuje nežinau, kas pasidarė... Tapau namisėda. Grįžtu po paskaitų nusikalusi ir svajoju tik apie ramybę – pasėdėti prie televizoriaus, pamaigyti kompiuterį, pagulėti vonioje. Čia gal visiems taip nutinka – gauni laisvę, ir jos nebereikia? (Negi visai nesitūsini?) Per tris mėnesius – tik tris kartus. (Retai, bet audringai?) Aha, čia tai pataikei. Du kartus baruose vos ne iki paryčių siautėm, o vieną kartelį namuose... tokias, sakykim, įkurtuves pasidarėm. (Policija buvo?) Taip, buvo! Kaimynams triukšmas nepatiko, tai iškvietė. Bet nebaudė, tik įspėjo, kad pritildytume muziką.“

TROLEIBUSŲ PROBLEMOS

(Kėdainiuose gyvenai tarsi princesė: prabangus namas, tarnai, šaldytuvas, pilnas geriausio maisto. O dabar to neliko... Liūdna?) „Man nereikia tėvų milijonų, nereikia prabangos. Aš ne toks žmogus. Man nepatinka šiltnamio sąlygos, nepatinka, kai man kažkas patarnauja. Gal ir nuobodžiai skamba, bet Kėdainiuose palikau ne prabangą, o mėgstamas vietas, mylimus žmones. Va to tai man tikrai trūksta. Tik to. (Nebuvo šoko pasikeitus aplinkai?) Turbūt pats keisčiausias dalykas, prie kurio vis dar pratinuosi, – važinėjimas Vilniaus viešuoju transportu. Ne kartą per klaidą įsėdau į netinkamą troleibusą... Nuveža kažkur neaiškiai, stoviu, žiūriu, nežinau, į kurią pusę eiti. (Kodėl automobilio nevairuoji?) Vairuosiu, kaip tik šiuo metu laikau teises. Bet ne dėl komforto, o todėl, kad galėsiu dažniau grįžti pas mamą, taip pat nulėkti kur nors į gamtą.“

RAMŪS KAIP BITĖS

(Kokie tavo ir tėvų santykiai?) „Nors daugelio verslininkų vaikai skundžiasi, kad tėvai daugiausiai laiko praleidžia dirbdami, aš to pasakyti negalėčiau. Visa šeima esame tikrai artimi. Tik va, bendrų vakarienių tradicijos namuose neturėjom, nes visi skirtingu laiku namo grįždavom, visi skirtingą maistą mėgstame. (Su kuo esi artimesnė – su mama ar tėčiu?) Jeigu kokia nelaimė ar kokios paslaugos reikia – pirmiausia skambinčiau mamai. Bet ne todėl, kad ją labiau myliu, o todėl, kad tėtį sunkiau pagauti. Tai jis Vilniuje filmuojasi, tai partijos suvažiavime, tai Briuselyje. O mama dažniausiai ten pat – savo kabinete Kėdainiuose. (Dėl ko dažniausiai pykstatės?) Mama priekaištaudavo tik dėl betvarkės kambaryje. O su tėčiu išvis nesibardavome – jis labai nuolaidus žmogus.“

NEDIDELIS IŠLAIDŲ BIUDŽETAS

(Tavo mama – oficialiai turtingiausia moteris Lietuvoje, tėtis irgi vienas iš turtingiausių. Taip išeina, kad tu – turtingiausia dukrelė?) „Nu, žinokit, nelabai man rūpi, kokia aš ten dukrelė. Pati jokio turto neturiu, dar neuždirbau. (Paveldėsi.) Kas čia žino... Visai to nesiekiu. Galėčiau visada gyventi taip, kaip dabar. O gyvenu paprastai. (Negi tavo banko sąskaitose švilpia vėjai?) Cha, cha, cha. Žinoma, taip! Jūs galvojat, man tūkstančius perveda? Tikrai ne! (Na, tai kiek per mėnesį išleidi?) Gaunu apytiksliai tiek pat, kiek ir daugelis mano draugų, tai yra maždaug 600 litų... Ir būna netgi taip, kad ne visus juos išleidžiu, juk restoranuose nepietauju. (Pati susimoki už maistą, elektrą, vandenį ir dar lieka?) Ne, tie pinigai skirti tik mano išlaidoms: maistui, transportui, rūbams. Buto mokesčius atskirai sumoka tėvai. (Jeigu paprašytum, kad pervestų didesnę sumą, ar jie sutiktų?) Manau, sutiktų, tėvai visada pirko, ko paprašydavau. Bet tikrai neprašysiu daugiau pinigų. Kartoju: mano nuomone, žmogus turi užsidirbti pats. Tą ir daryčiau, tik kad dabar mokausi. Dieninės paskaitos užima daug laiko, fiziškai nespėčiau dar ir dirbti. Nebent naktimis.“

AUTOMOBILIS GIMTADIENIUI

(Ar gauni iš tėvų dovanų?) „Gimtadieniams, Kalėdoms... Juk normalu, visi gauna. (Tik turbūt tavo dovanos būna ypač prabangios?) Tėvai žino mano požiūrį į išlaidavimą. Nenoriu nieko prabangaus. Jeigu klausi apie stambius pirkinius, tai tik vieną esu gavusi. Aštuonioliktojo gimtadienio proga padovanojo naują „Toyota Auris“. Kol kas stovi pas mamą prie namo, pasiimsiu, kai turėsiu teises.“

KUKLUS GARDEROBAS

(Per fotosesiją pastebėjau, kad tavo spintoje nėra nei vieno vardinio drabužio. Nemėgsti jų?) „Nėra, ir tuo labai džiaugiuosi. Prabangios etiketės netinka prie mano požiūrio į gyvenimą. Aš tokia labiau protestuojanti. (Prieš ką?) Tiesiog prieš sistemą. Buvo blondinių periodas, tai ką aš padariau? Nusidažiau plaukus ryškiom, raudonom sruogom. Buvo dar kažkoks periodas – tapau emo. Vaikščiojau visa tamsiai apsirengusi ir man dzin, kas ką pagalvos. (Tėvams isterijos neįvarei?) Jie gi supranta, kad čia paauglystės nesąmonės. Praėjo. (O dabar koks tavo stilius?) Tiesiog paprastas. Vasarą mėgstu suknytes, žiemą – megztukus. Viskas iš lietuviškų prekybos centrų. Nevažinėju, kaip dabar madinga, po londonus ir paryžius apsipirkinėti. Nesu daiktų vergė, mano spinta nedidelė, drabužių joje nedaug. Pati rimčiausia mano suknelė yra pirkta išleistuvėms – iki tol balinių suknių neturėjau. (Pastebėjau, kad vaikštai su šiek tiek apiplyšusiais batais. Dėl stiliaus?) Tarkim, dėl stiliaus (juokiasi). Ne, jeigu iš tikrųjų, tai neprisiruošiu nuvažiuoti naujų nusipirkti. Bet sutinku – reikia.“

RAMYBĖ MEILĖS UOSTE

(Jeigu ne finansuose, tai gal meilėje esi išlepinta?) „Meilės srityje esu vieniša. Nei dabar ką turiu, nei kada anksčiau turėjau. Berniukai gal manęs prisibijo, nes kažkaip mums nesigauna pradėti rimtų santykių. Nueinu į pasimatymus, bet tuo viskas ir pasibaigia. Gal esu per daug atsipūtusi? (O tave dažnai kabina?) Taip jau atvirai tai ne. Tačiau pasitaiko, kad komplimentą pasako, šiaip pagiria.“

Istorijos tęsinį skaitykite ir daugiau nuotraukų žiūrėkite lapkričio "Panelėje".

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype