Tarsi prisirpę kokosai pavėjui siūbuojančios gražuolių krūtys ir po gėlėtomis suknelėmis liūliuojantys jų platūs klubai, ilgesingi vakarai palmių paunksmėje, klausantis cikadų bliuzo, ir amžina, karščiu alsuojanti vasara... Nigerietis Adewole'as Lewalas (27) atsisakė šių gėrybių, kad taptų Lietuvos miestelių krepšinio žvaigžde. Dabar jo nugarą čaižo lietaus botagai, kaulus laužo išgaląstas šalčio kūjis ir kankina nedoros moterys, kurios sugeba net tokį milžiną pakišti po padu.
Dvimetrinė šeimos viltis
„Esu kilęs iš Vakarų Afrikos valstybės Nigerijos. Kadangi turime daug naftos, kai kas gyvena itin prabangiai, tačiau dėl klestinčios korupcijos dauguma žiauriai skursta. Mano šeima pakliuvo į vidurinę klasę, mat tėvai dirbo nebloguose darbuose (tėtis – nacionalinėje elektros energijos kompanijoje, mama – prižiūrėtoja vyrų kalėjime), bet turėjo išmaitinti penkis vaikus – keturis brolius ir sesutę, tai prašmatniems dalykams lėšų jau nelikdavo. Visą laiką svajojau jiems padėti, ir pamažu atsirado galimybė. Kadangi buvau labai aukštas (Adewole'o ūgis dabar siekia 210 cm), šešiolikos ėmiau žaisti krepšinį, o devyniolikos treneris pasiūlė dirbti Lietuvoje. Iškart sutikau, juk apie jūsų puikius krepšininkus buvau girdėjęs daug legendų. Vieną kartą bežiūrėdamas Lietuvos ir Amerikos rinktinių kovą per plauką į skrydį nepavėlavau, taip įtraukė!“
Adewole'o šeima.
„Maniau, kad nuo šalčio mirsiu“
„Tai buvo pirmoji mano rimta kelionė, nes iki tol esu skridęs tik į kitą Afrikos valstybę Angolą. (Ar kaip nors ypatingai ruošeisi šiauriniam kraštui?) Treneris sakė, kad pas jus labai šalta, o tuo metu kaip tik buvo sausis, tai patarė nusipirkti šiltą paltą. Nuėjom su pusbroliu į parduotuvę, jis bedė pirštu į tokią odinę striukę ir sako: „Nešvaistyk pinigų, pirk šitą, su ja bus šilta net Šiaurės ašigalyje.“ Pasimatavau, sakau, tikrai karščio užtaisas, nesvarbu, kad tuo metu termometrai pas mus rodė 38 laipsnius šilumos ir net be to drabužio prakaitas upeliais tekėjo. Kai nusileidau į Vilniaus oro uostą ir pamačiau sniego pusnis, kilo mažas įtarimas, kad kažkas su tuo švarkeliu bus ne taip... Išėjęs į lauką pajutau, kaip smegenys nuo šalčio lydosi, pamaniau, kad mirštu. Tekinomis parlėkiau atgal į oro uostą, užsirakinau tualete ir apsirengiau visus turėtus drabužius. Mane pagavo neregėtas siaubas – keikiausi ir meldžiausi vienu metu.“
Šlovės ir muštynių metai
„Pirmasis miestas, kuriame dirbau kartu su dar keliais kolegomis iš Nigerijos, buvo Šilutė. Palyginus su milijoniniu gimtuoju miestu Abudža, tai taškelis žemėlapyje, bet koks smagus! Su dar keturiais čia žaisti atvykusiais juodukais iškart pasijutom žvaigždėmis, nes visi žinojo, kas mes tokie, ko čia atvykom, vienintelėje mažytėje miestelio diskotekoje merginos lepino išskirtiniu dėmesiu. Erzino tik tai, kad žmonės mane vadindavo negru. Vos tai išgirdęs vydavausi paskui, kad gerai išspardyčiau subinę, bet po pusmečio treneris pasikvietė pas save ir prigrasino, kad daugiau muštynių gatvėse netoleruos, juk įdabino kaip sportininką, o ne banditą, ir paaiškino, kad Lietuvoje žmonės taip mus šaukia ne dėl rasistinių paskatų, o tik todėl, kad kito žodžio be negro nežino. Dar viena klaiki bėda – stingdantis šaltis, kuris mane varo iš proto, vienintelis išsigelbėjimas – karštas dušas, kuriame pirmaisiais viešnagės Lietuvoje metais praleisdavau pusę laisvalaikio! Krepšininkams išnuomotame bendrabutyje visi penki juodukai varžėsi, kuris pirmasis įlįs į dušą (jiems buvo skirtos tik dvi kabinos), o įlindęs neišeidavo pusvalandį, kad pasikrautų šilumos visai dienai. Atsimenu, stovėdavome eilėje ir daužydavome duris, prašydami užleisti vietą, nes nuo šalčio jau dantys nesusieidavo.“
Žvaigždę linksmina žuvys ir Smoriginas
„Po Šilutės žaidžiau Alytuje, Marijampolėje, Kaune, dabar Biržuose. Visur, išskyrus Kauną, vaizdelis buvo panašus: mažas miestukas, bendrabutis, be treniruočių nėra ką veikti – tik žvejoju su draugais ir televizorių žiūriu. Patinka įvairūs šokių projektai, ypač jų vedėjas Jurijus Smoriginas. Nors nelabai suprantu, ką tas dėdė kalba, visada atrodo piktas ir dėl to juokingas. (Tai gal bent į restoranus užsuki?) Su maistu miesteliuose irgi ne lobis – dažniausiai patiekalus gaminuosi pats, nebent jau labai užsinoriu cepelinų su varške ir keliauju į kavinę. (Nuobodoka...) Jo, labai. Bet kaip krepšininkui man tie užutekiai net labiau patinka – ten mūsų žaidimo pasižiūrėti susirenka beveik visas miestelis. Žmonės užpildo beveik visas kėdes, ploja, rėkia, sukyla toks adrenalinas, kad esi pasiruošęs bet kam. O žaisdamas Kauno „Atlete“ nesijaučiau žvaigžde, į varžybas susirinkdavo saujelė žmonių, pusė iš jų – sportininkų tėvai. (Tavo šeimos nariai nebuvo atskridę?) Jų nemačiau septynerius metus. Skrydis apytiksliai kainuotų 6 000 litų – geriau tuos pinigus nusiunčiu šeimai. Nuo kiekvienos algos atsidedu dalį savo poreikiams ir pramogoms, o kitą siunčiu jiems. (Bet mama tikriausiai pamiršo, kaip atrodai? Tai jokiais pinigais neįvertinama.) Kodėl? Kalbam per skaipą įsijungę kameras, pamato, kad dar gyvas, ir gerai. Be to, ir pati mama nenori, kad atskrisčiau. Kai pasisiūliau, pasakė, kad geriau sėdėčiau čia ir skinčiausi sau kelią į laimę.“
Sodoma ir Gomora: Lietuvaitės rūko ir prašo sekso
(Tėvai nespaudžia, kad susituoktum?) „O ką man vesti? Apie lietuvaites galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet tik ne iš gerosios pusės. Jos su manimi rimtus santykius užmegzti bijo ar tingi vargintis, nes kultūros juk žiauriai skiriasi. Susidaro įspūdis, kad jos čia viskam vadovauja, viską sprendžia. (O kaip turėtų būti?) Nigerijoje vyras yra šeimos galva, jį žmona ir vaikai taip gerbia, kad bijo akis pakelti. Pavyzdžiui, su savo tėvu vaikystėje viename kambaryje galėdavau praleisti daugiausia penkias minutes – taip bijojau! O čia moterys reikalauja romantikos, aukų, bet pačios visai nenori aukotis. Prigamini maisto – gerai, nusivedi į kavinę – labai gerai, paprašai, kad mestų rūkyti, – kyla skandalas, nes tuo klausimu ją sunervinu ir ji tiesiog privalo parūkyti, kad nusiramintų. Jei Nigerijoje tėvas pamato rūkančią dukrą, ją iškart palaiko prostitute. Ten susinervinusios moterys ne cigaretę griebia, bet tiesiog atsigeria vandens! Dar jūsų panelėms nepatinka, kad esu musulmonas. Nesupranta, kodėl meldžiuosi penkis kartus per dieną, laikausi ramadano pasninko ir nuo saulės patekėjimo iki laidos su moterimis neprasidedu. Mano mergina Inga nuolat keldavo scenas, kad su ja tom valandomis nesimyliu, lyg tam visos nakties neužtektų...“
Ketveri metai po padu
(Kodėl apie ją kalbi kaip apie buvusį dalyką?) „Nes išsiskyrėm aną vasarą, po ketverių metų draugystės. Taip ją pamilau, kad net pasipiršau. Inga atsakė „Taip“, jau svarstėme apie vestuvių datą, ir staiga mane paliko nieko per daug nepaaiškinusi. (Kaip manai, kodėl?) Nežinau. Įtariu, kad manęs, kaip juodaodžio, tiesiog gėdijosi. Juk per visą draugystės istoriją nė karto nemačiau jos giminaičių, net su mama nesupažindino, atidėliodavo tą momentą dėl įvairiausių priežasčių. Ir viešai įtartinai elgėsi: Biržuose dar leisdavo paimti už rankos, bet Kaune prašė elgtis santūriau. Kai eidavome gatve, net liepdavo atsilikti per tris žingsnius, kad niekas neįtartų, jog esame pora. (Koks siaubas! Ir tau tai atrodė normalu?) Ji aiškino, jog bijo sulaukti užgaulių replikų ir smurto dėl to, kad vaikšto su juodaodžiu. Be to, buvo tokia nesveikai pavydi, kad maniau, jog tikrai jai rūpiu. Įsivaizduok: draugaudamas su Inga negalėjau eiti į naktinį klubą, nes mergina nuolat rašinėdavo žinutes, klausinėdavo, ką dabar darau, ką geriu ir su kuo kalbuosi, įspėdavo, kad net nebandyčiau flirtuot su panomis. Grįžti leisdavo vėliausiai pirmą nakties, ir turėdavau parašyti, kad jau guliu lovoje, nes kitaip kildavo skandalas. Ji elgėsi kaip mano griežtas tėvas ir kalėjime dirbanti motina, o aš tai kentėjau dėl meilės! (Kartu negyvenote?) Ne, ji sakė, kad taip elgtis neleistų mama. Pritariau, nes Nigerijoje irgi nedora susimetus gyventi, bet dabar atrodo, kad ji to tiesiog nenorėjo.“
Putnios blondinės – rikiuokitės!
(Naujos draugės nesusiradai?) „Kad mano širdis sudaužyta iki šios dienos. Praradau pasitikėjimą moterimis, dabar ilgai rinksiuosi, kol pasiūlysiu draugauti. (O apie kokią svajoji?) Apie šeimynišką, protingą, ramią, nerūkančią, pakankamai aukštą. Mėgstu pilnesnes, kad būtų ką pačiupinėti ir į dailias liūliuojančias kūno dalis pasižiūrėti. Anksčiau dievinau tamsiaplaukes, bet kai taip atrodžiusi Inga mane taip nuvylė, užsibrėžiau ieškoti šviesiaplaukės – vis bus pasikeitimas. (Esi musulmonas, gali turėti kelias žmonas!) Man jau nuo vienos galva paskausta. Jei turėčiau bent dvi, nuo nervų mirčiau 50-ojo jubiliejaus nesulaukęs. Apsaugok, Alache, mane nuo tokios katastrofos!“
| Pasidalink su draugais: |  |  | Frype |
| 2012 balandžio 01 d. 19:32:46
| 2012 vasario 24 d. 21:05:51
| 2011 lapkričio 03 d. 19:16:50
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.
