Žvėriškai mei­lūs, švel­nūs, po­pu­lia­rūs...

Vieni jų pagarsėjo dėl to, kad žmonės juos labai mylėjo, kiti - dėl to, kad patys labai mylėjo žmones, trečius tiesiog išgarsino neįtikėtini talentai. Kai kuriuos greitai užmiršome ar užmiršime, apie kitus bus kuriami filmai ir legendos. Ir jei dar nežinojai šių padarėlių vardų, pats metas susipažinti!

1 dalis. Mažieji našlaičiai

Baltoji lokiukė Flocke
Atrodo, neseniai Berlyno zoologijos sode gimęs baltasis lokiukas Knutas, kurio atsisakė mama, tapo mylimiausiu daugybės žmonių neakivaizdiniu augintiniu. Jis uždirbo milijonus, apie jį rašė knygas, o žurnalų viršeliuose Knutas rodėsi dažniau už Paris Hilton... Praėjo metai. Lokiukas virto didžiuliu lokiu, baltas kailiukas šiek tiek parudavo, ir minios lankytojų nebesigrūdo aplink jo narvą... Bet atsirado kita žavi našlaitėlė - baltoji meškutė Flocke (vokiškai - Snaigė). Nurembergo zoologijos sodo reklamoje taip ir rašė: "Knutas buvo vakar..."

Kai nemyli mama...

2007 m. gruodžio 11 d. baltajai meškai Verai ir lokiui Felixui Nurembergo zoologijos sode (Vokietija) gimė mažytė pūkuota meškutė Flocke. Savaime suprantama, lokių pasaulyje tėvystės atostogų niekas neina, tad meškutę prižiūrėti privalėjo mama. Zoologijos sodo darbuotojai nuo pat pradžių laikėsi griežtų nuostatų - jokio kišimosi, jokios "knutiškos" komercijos. Tiesa, laikėsi jie tų savo nuostatų neilgai. Mat kita to paties zoologijos sodo baltoji lokė Vilma, kuri beveik tuo pačiu metu susilaukė dviejų lokiukų, vieną rytą ėmė ir.... abu juos suėdė! Na, bent jau jie kažkur dingo, mama pradėjo keistai elgtis, tad darbuotojai ir nusprendė - suėdė. Tai dar būtų nieko, bet kai zoologijos sodą užpuolė dar ir žiaurūs žurnalistai... Prieš oficialų pranešimą apie lokiukų žūtį, laikraštis "Bild" išspausdino straipsnį "Kodėl niekas nepanoro išgelbėti mielų meškučių Knutų Nurembergo zoologijos sode?" Aišku, liaudis tuoj pat dėl jų žūties apkaltino "žiauriuosius" zoologijos sodo prižiūrėtojus... Taigi, kai ir Vera pradėjo keistokai elgtis su vienintele savo dukrele (nešdama vis numesdavo ant kietų akmenų), direktorius Dagas Encke nutarė neberizikuoti ir... atėmė iš lokės motinystės teises. Taip kelių savaičių amžiaus Flocke žengė Knuto pramintu keliu.

Kai myli visi...

Zoologijos sodas paskelbė konkursą meškutės vardui išrinkti ir netrukus pats Nurembergo meras TV laidoje paskelbė, kad mažylė bus Flocke (taip ją jau seniai praminė zoologijos sodo darbuotojai). Užuosdama galimus pinigus, miesto valdžia tuoj pat užpatentavo meškutės vardą, tad dabar visi jos vardu pavadinti žaisliukai ir reklamos nešą miestui pelną. Jau susipažinę su Knuto sėkme, zoologijos sodo vadybininkai suskubo sukurti Flocke naujienų interneto svetainę: Flocke mažylė, Flocke atmerkė akis, Flocke mokosi plaukti... Ir štai 2008 m. balandžio 8 d. mažylė pagaliau buvo pristatyta publikai. Gauruotą keturių mėnesių amžiaus meškutę, išleistą į voljerą, pasitiko 160 žurnalistų ir dešimtis televizijos kamerų.
- Ne tik Nurembergas, bet ir visas pasaulis užsikrėtė Flocke karštine, - rėžė liepsningą kalbą miesto deputatas, paaiškinęs, kad lokiuke jau domėjosi milijonai interneto svetainės Google lankytojų.

Na, o meškutė nedrąsiai pavaikštinėjo šalia prižiūrėtojo, išmėgino žolę, išmėgino baseiną ir pasileido linksmintis. Žodžiu, jos gyvenimas ir populiarumas prasidėjo... Hmm, o praėjus metams nuo to laiko jau ir pasibaigė... Pasirodo, kai iš lokiukų daro popsą, jų laukia visų POP grupių likimas - užmarštis...

---------------------------------------------------------------------------------------------

Ar žinote, kad?..
Pirmąja baltąja meškute-žvaigžde Europoje tapo lokiukė Brumas, gimusi Anglijoje 1949 m. lapkričio 27 d. Tiesą sakant, tai buvo iš viso pirma Anglijoje gimusi ir sėkmingai išgyvenusi baltoji meška. Ir nors tėvai jos neatsisakė (ačiū Dievui), tačiau populiarumu šiuolaikiniams lokiams-žvaigždėms ji tikrai nenusileido. Norinčiųjų pažiūrėti į Brumas buvo tiek, kad 1950 m. zoologijos sodą aplankė 3 mln. žmonių - tai rekordas, nesumuštas iki šiol! Su jos vardu buvo leidžiamos knygutės, žaislai ir kitokie suvenyrai (lygiai kaip dabar). Brumas nugaišo 1958 m. gegužės 17 d.

Jūrų vėpliukas Nereusas - gyvas stebuklas
2003 m. Aliaskos šiaurė, JAV. Gelbėtojai, apžiūrėję Arkties vandenyno pakrantę netoli Barrow miestelio (šiauriausias JAV taškas), aptiko vos krutantį mažulytį jūrų vėpliuką. Niekas nežino, ar mažylį mama tiesiog paliko, ar ji žuvo susidūrusi su kokiu nors plėšrūnu, tačiau septynių dienų amžiaus vėpliukas buvo pasmerktas.
Kai liepos 6 d. jį pagaliau pristatė į Aliaskos Jūros gyvūnų gelbėjimo ir gydymo centrą (įsivaizduojate - ten toks yra!.. Tiesa, teko vežti 216 km.), vėpliukas svėrė tik 52 kg (normalus naujagimis vėplys sveria apie 70 kg). Pirmąjį jūrų vėplį, kurį kada nors teko slaugyti, centro darbuotojai pavadino Nereusu - senovės graikų jūrų dievo sūnaus vardu - ir rūpinosi juo 24 val. per parą. Vėpliuką reikėjo kas keturias valandas maitinti pro vamzdelį. Nereusas buvo ne tik išsekęs - jo šone buvo žaizdų, nubrozdinimų, be to, neužgijusi bambagyslė, užpuolusios jūros utėlės. Gydytojai suprato, kad net pavykus pagydyti, į laisvę jo nebeišleis. Mat jūrų vėpliai gyvena su motina dvejus metus, tad toks mažas nuo jos atskirtas, jis būtinai prisiriš prie jį slaugiusių žmonių.
Galutinai pasveikęs Nereusas buvo išgabentas į Indianapolio (JAV) zoologijos sodą, kur juo rūpinosi trenerė Amanda Barnett, o tėvus atstojo suaugęs jūrų vėplys Bruno ir patelės Aurora bei Sitka. Sulaukęs metukų, jis buvo galutinai perkeltas į jūros vėplių aptvarą, kur nuo tada ir gyvena.
Beje, jei manote, kad vėpliukui taip ir pavyko išsisukti nuo šlovės - klystate. Milijonų, aišku, jis neuždirbo, tačiau 2005 m. Nereusas pateko ant žurnalo "Times" viršelio, o TV kanalas "Animal Planet" parengė laidą apie jūrų vėplio Nereuso gyvenimą ir kančias.

Štai kiek vargo šitiek žmonių, kol išgelbėjo vieno gyvūnėlio gyvybę. O pakanka vieno medžiotojo, kuris dėl savo tuštybės (o gal norėdamas papuošti "valdovų rūmų" sienas) gali atimti gyvybę tokiai daugybei gyvūnėlių...

2 dalis. Ištikimybė

Šuns Hachiko meilė

Jis taip ir nenustojo laukęs...

Japonijoje šis Akita veislės šuo tapo legenda, ten jį taip ir vadina - čuken Hachiko (ištikimasis šuo Hachiko), net paminklą pastatė. Taigi, kaip nusipelnė tokios pagarbos paprastas šunėkas, pasaulį išvydęs 1923 m. lapkričio 10 d. ir nugaišęs 1935 m. kovo aštuntąją?

Laukimas...
1924 m. profesorius Hidesamuro Ueno gavo darbą Tokijo universiteto žemės ūkio katedroje ir persikraustė gyventi į Japonijos sostinę. Kartu jis atsivežė ir mylimą šunelį Hachito. Kiekvieną rytą šuo išlydėdavo pro duris šeimininką į darbą ir kiekvieną vakarą pasitikdavo jį artimiausioje traukinių stotyje Šibuya. 1925 m. gegužės mėnesį Ueno mirė. Tačiau Hachiko ir toliau kiekvieną vakarą grįždavo į stotį, kur laukdavo savo šeimininko. Jo atsidavimas prarastam šeimininkui taip sujaudino aplinkinius, kad jie praminė Hachiko ištikimuoju šunimi. Kai kam iš pradžių dar atrodė, kad galbūt šuo stoty laukia kažko kito, gal tiesiog šmirinėja, gal ateina maisto, kuriuo jį šerdavo užjaučiantys vietiniai prekeiviai? Tačiau šuo stoty visuomet pasirodydavo vakare, lygiai tuo metu, kai turėdavo grįžti iš darbo šeimininkas, gyvūnas niekada nekaulydavo maisto dieną, tad ilgainiui visi suvokė, kad Hachiko čia laukia to, kas niekada nebeatvažiuos... O jis laukė ir laukė...

Legenda...

Vienas Ueno studentas kartą pasekė šunelį iki namų ir ten iš gyventojų sužinojo Hachiko gyvenimo istoriją. Jis susidomėjo Akita veislės šunimis, pradėjo publikuoti straipsnius ir 1932 m. vienas jo rašinys didžiausiame Tokijo dienraštyje pavertė Hachiko nacionaline įžymybe. Mokytojai vaikams jį rodė kaip ištikimybės pavyzdį. 1934 m. balandį Šibuya stoty dalyvaujant pačiam Hachiko buvo atidengta bronzinė laukiančio šuns statula (retas žmogus gyvas sulaukia tokios garbės). 1935 m. kovo aštuntąją Hachiko pirmą kartą neatėjo į stotį. Turėjo rimtą pasiteisinimą - jis nugaišo...
Karo metais bronzinė statula buvo išlydyta ginklams, tačiau žmonės šuns nepamiršo - 1948 m. specialiai skulptūrai atkurti įsteigta draugija pasamdė pirmosios autoriaus sūnų Takeshi Ando, kad tas vėl sukurtų paminklą Hachito, ir 1948 m. skulptūra buvo atkurta. Negana to, gimtajame Hachiko mieste 2004 m. buvo pastatyta dar viena šunelio skulptūra, o paties ištikimojo šuns iškamša vis dar laikoma nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje. Šiuo metu apie šunį jau sukurti du filmai (vienas, su Richardu Gere'u turėtų pasirodyti šiais metais), Hachito tapo kompiuterinio žaidimo herojumi! 1994 m. viena japonų radijo stotis iš senų įrašų atkūrė Hachito balsą ir milijonai japonų klausėsi transliacijos, kurioje lojo prieš 59 m. nugaišęs šuo. Štai kur tikroji žvaigždės šlovė!
Tuo labiau džiugina, kad ji pelnyta, o pats šlovinamasis tikrai to nesiekė. Tuo liūdniau prisiminus, kad yra ir tokių šunelių, kurie kantriai laukia ne mirusių, o tiesiog juos pametusių šeimininkų. Šie padarėliai juk nežino, kad kažkam yra tik žaislai...

3 dalis. Karjera

Keturkojė dailininkė!
Mes negalime teigti, kad tarp pasaulio dailininkių nėra kalių (oi, patikėkite, kokio šlykštaus charakterio būna tie talentingi menininkai), tačiau tarp pasaulio kalių dailininkių sutiksi tikrai retai. O surengusių 17 asmeninių darbų parodų JAV ir Europoje... Nepatikėsite, bet viena tokia yra! Tai 8 metų amžiaus Džeko Raselo terjerų veislės kalytė, gyvenanti Niujorko (JAV) Bruklino rajone ir turinti itin pretenzingą Tillamook Chaddar vardą! Aišku, visi ją vadina Tillie.
Tapydama dailininkė naudoja dinaminę spalvų perkėlimo technologiją. Ruošdamasis kiekvienam Tillie darbui, asistentas surenka lietimui jautrų įrašymo įrenginį - pritvirtina pigmentu padengtą pergamentą prie litografinio popieriaus lakštų, kurie prisegti prie lentos. Dailininkė visą tai paima dantimis ir nusineša į savo darbo vietą. Ten metodiškai, tačiau vis kintančia jėga ir greičiu, dantimis ir iltimis brauko išorinę pergamento pusę. Gautas rezultatas - griežtos, įdomiai susipinančios linijos, kartais papuoštos švelniu dailininkės liežuvio įspaudu. Ji darbuojasi tiesiog stulbinamai aršiai, kartais persistengusi net sunaikina savo kūrinį. Tačiau jų visiškai pakanka ir parduoti!
Meno kritikai sužavėti! "Tai sėkmingiausias gyvūnas dailininkas!" („The Art Newspaper"), "Konceptualizmo šedevrai!" („Tome Out New York"). Tik vienas dalykas spaudžia didžios menininkės (Niujorke jau išleista jos biografija) širdį - nė vienas iš šešių jos atsivestų šunyčiu nepademonstravo absoliučiai jokio susidomėjimo mamos amatu...

Vienintelis politikas - raganosis
Taip ir girdžiu pasipiktinusius balsus: "Koks dar vienintelis! Aklas pats ar ką - pas mus juk pilnas Seimas raganosių! O likę dar bukesni!!!" Taip, sutinku, politikų su raganosio smegenimis, kaip ir politikų su raganosio išvaizda, figūra, žavesiu ir šiaip tiesiog raguotų politikų yra visur ir net labai nemažai. Tačiau mes čia rašome apie vienintelį tikrą raganosį, sugebėjusį prasibrauti į politiką! Ir ne šiaip kaip simbolį ar kokią nevykusią diktatūros reklamą - ne, jį žmonės išrinko į miesto savivaldybę!
1958 m. protestuodami prieš korupciją savivaldoje Sao Paolo (Brazilija) gyventojai vienu kandidatu į savivaldybę iškėlė vietinio zoologijos sodo gyventoją raganosį, vardu Cacareco (panašu į "Kakariekų"... Jis ką, dar ir gaidys?..). Savaime suprantama, rinkimų komisija atsisakė registruoti Cacareco į rinkimus, tačiau jis vis tiek surinko 100 000 balsų - gerokai daugiau, negu bet kuri rinkimuose dalyvavusi partija...
Akivaizdu, kad lietuviai tiek vaizduotės neturi. Pas mus vietoj raganosių yra gražuliai, baukutės ir valinskai. Žodžiu, dar tikrai yra, kur augti... O gal smukti?.. Ne, turbūt augti...

Armijos viršila... pingvinas?
Žinome, kad tarp viršilų armijoje ne tik pingvinų, bet ir labiau krypuojančių paukščių gali sutikti. O štai tarp pingvinų viršila buvo tik vienas...
Kai 1961 m. Norvegijos karaliaus sargyba lankėsi Edinburgo kareivinėse, leitenantas Nilsas Egelienas kažkodėl itin susidomėjo to miesto zoologijos sodo pingvinais. Kai tie patys sargybiniai 1972 m. vėl grįžo į tokį patį susitikimą, jis suorganizavo, kad kuopa... įsivaikintų pingviną! Pavadino jie tą pingviną Nilsu Olavu - paties leitenanto ir Norvegijos karaliaus Olavo V garbei. Na, o nutarę priimti paukštį tarp saviškių, armijos vyrai buvo priversti suteikti jam ir laipsnį. Taip pingvinas tapo vicekorporalu (lyg ir jaunesnysis kapralas) ir kiekvieną kartą, kai karališkoji apsauga apsilankydavo mieste, pingvinas būdavo vis paaukštinamas. 1982 m. tapo kapralu, o 1987 m. - seržantu. Deja, Olavas netrukus po šio laipsnio suteikimo nugaišo ir... jo vietą užėmė Nilsas Olavas II. Ilgai žengęs karjeros laiptais, galiausiai 2005 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo paaukštintas iki viršilos. Norvegai neužmiršta pridurti, kad jų armijoje tai pirmasis pingvinas, turintis tokį karinį laipsnį. Beje, tais pačiais metais Edinburgo zoologijos sodui buvo padovanoti bronzinė Nilso Olavo skulptūra...

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype