Yra tokių, kurie, pritrūkę lito iki svajonės, jos atsisako, yra tokių, kurie, negavę trokštamo žaisliuko, ieško virvės, o yra tokių, kuriems visas pasaulis rėkia - „neįmanoma!", tačiau jiems tai tik dar vienas akstinas įrodyti, jog visi klysta!
Bethany Hamilton (nuotraukoje viršuje) - banglentininkė, kurios neįveikė ryklys!
http://www.bethanyhamilton.com/
2003 m. spalio 31-oji, Helovino rytas. Princevillyje nuostabus oras (Havajuose rudenį tai įprasta), tad trylikametė Bethany pabudo 5 valandą ryto, pasiruošusi vėl šokti ant banglentės - juk išvakarėse prie rifų buvo nuostabios bangos! Į paplūdimį ją nuvežė mama - tėvai banglentininkai nebijojo, kad nuo penkerių metukų ant lentos tvirtai stovinčiai dukrai kas nors atsitiks. Prie Bethany prisijungė draugė Alana Blanchard su broliu Byronu ir tėvu Holtu. Per pusvalandį įveikusi 10 bangų, mergaitė prigulė ant banglentės - dešine ranka laikėsi už lentos, o kairioji laisvai paniro į vandenį...
- Nieko nemačiau iki paskutinės akimirkos. Tai truko tris sekundes - kažkokia pilka dėmė puolė, kando, gerai papurtė ir likau gulėti žiūrėdama į raudoną kraują vandenyje, - pasakojo Bethany.
Keturių metrų ilgio tigrinis ryklys iki peties nukando merginos ranką kartu su gabalu banglentės. Draugas su tėvu beveik 20 minučių traukė ją į krantą, perrišo žaizdą...
- Kalbėjau, meldžiausi, sąmonę praradau tik krante. Vėliau viską atsimenu nuotrupomis: mane vynioja į rankšluostį, o aš galvoju, kur tie gelbėtojai, gaisrininkai klausia, kokį automobilį vairuoja mano tėvai, o aš klausiu, kur jie. Mama vijosi mane vežusią greitąją, už greičio viršijimą ją sustabdė policija...
Ligoninėje merginos tėvas Tomas Hamiltonas kaip tik laukė kelio girnelės operacijos, kai staiga buvo išvežtas iš operacinės, nes skubiai prireikė gelbėti jo dukrą. Pabudusi po operacijos Bethany laukė tik vieno - kada vėl galės atsistoti ant banglentės!
- Gal padėjo Jėzus, kuriuo nuoširdžiai tikiu, bet po trijų savaičių grįžau į vandenyną! Visko teko mokytis iš naujo, tačiau 2004 m. sausį jau dalyvavau varžybose.
Kartais man sunkiau užlipti ant lentos, tačiau tik atsistojusi ant jos nebejaučiu jokių problemų!
Tąkart ji liko penkta, bet 2005 m. NSSA nacionaliniame čempionate laimėjo pirmąją vietą, o 2008 m. kvalifikaciniame pasaulio turnyre, varžydamasi su geriausiomis pasaulio banglentininkėmis, tapo trečia! Dabar apie ją kuriami filmai, MTV išleido knygą, Bethany gavo ne vieną apdovanojimą - taigi tapo tikra žvaigžde. Ar tik vietoj gailesčio nepradėsi jausti jai pavydo?
- Esu tokia pati, kaip ir bet kuri kita paauglė. Ir jei sakyčiau, kad visiškai nekompleksuoju neturinti rankos - meluočiau. Tačiau mes, merginos, nuolat linkusios dėl ko nors kompleksuoti, tad dažnai toli gražu ne tik tai, kad neturiu rankos, neleidžia man pasijusti tobula. Tačiau aš žinau, kad galiu būti nuostabi savo širdy ir Dievo akyse, o tai daug svarbiau negu mano kūno išvaizda...
Dustinas Carteris - imtynininkas, kuris įveikia priešininkus, neturėdamas kuo jų suimti!
- Savo tėvams buvau tikra bėda,- prisimena Dustinas Carteris, devyniolikmetis imtynininkas iš Hillsboro vidurinės mokyklos (Ohajo valstija, JAV).
Gimė jis normalus, sveikas ir geras vaikutis. Bėdos prasidėjo, kai penkerių metukų mažylis pasigavo retą kraujo infekciją (meningococcemia), ir gydytojai, gelbėdami jo gyvybę, vieną po kitos amputavo abi kojas ir abi rankas. Likęs su trumpomis bigėmis, Dustinas prarado bet kokį susidomėjimą gyvenimu, pradėjo beviltiškai prastai mokytis. Kol kas nepanašu į sėkmės istoriją?.. Bet aštuntoje klasėje viskas pasikeitė!
- Vyresnis brolis lankė imtynes, pasiūlė ir man pamėginti. Na ką, nuėjau... - sako Dustinas.
- Neprieštaravau, - prisimena Dustino tėtis Russas. - Pagalvojau, bent jau kažkuo užsiims, pabus su kitais vaikais, o imtynės... Ai, pažiūrėkit į jį - kokios dar imtynės?!
Bet vaikas nuėjo ir ėmėsi! Tiesa, ne itin sėkmingai...
- Mane kaip reikiant sumušė! Mėtė po ringą kaip kokį skudurą. Bet aš lipau vėl ir mane vėl sudorodavo. Ir vėl... Ir dar kartą...
Jis nuolat tragiškai pralošdavo (nelabai gali ko kito ir tikėtis), tačiau varžybos pažadino dar nematytą Dustino charakterio pusę.
- Esu užsispyręs. Galiu valandų valandas kankintis, bet savo pasiekiu.
Staiga aštuntokas virto tikru disciplinos pavyzdžiu. Jo pažymiai sparčiai gerėjo, o ringe jis... pradėjo laimėti! Laimėti dažniau, negu bet kas kitas, išskyrus jį patį, galėjo įsivaizduoti. O 2008 m. abiturientas Dustinas pasiekė tai, apie ką visada svajojo - kovėsi Ohajo valstijos turnyre ir užėmė 16 vietą savo svorio kategorijoje! Tiesa, paskutinę kovą pralošė, tačiau laimėjo žiūrovų simpatijas - kas galėjo nesižavėti neįgaliu aštuoniolikmečiu, kuris per metus įveikė 41 varžovą ir tik dukart pralaimėjo?
- Niekada nelaikau savęs kitokiu - imuosi kaip bet kuris imtynininkas, mokausi kaip bet kas kitas, galiu gyventi savarankiškai kaip visi kiti, galiu daryti viską, ką daro kiti! Man nepatinka, kai žmonės manęs gailisi, nors vis tiek tokių atsiranda, - viename interviu pasakė Carteris, besirengiantis studijuoti dietologiją.
- Jis - mūsų stebuklas. Jis - mano sūnus ir mano didvyris, - sako Lori Carter, moteris, kurios neįgalus vaikas nugalėjo daugybę priešininkų, savo ligą ir net save!
Lacey Henderson - gerai šokėjai ir vienos kojos pakanka!
Prieš dešimt metų mažai mergaitei iš Denverio (Kolorado valstija, JAV) pradėjo skaudėti dešinės kojos kelį. Gydytojai, ištyrę devynmetę Lacey Henderson, aptiko auglį, o vienintelis būdas išgelbėti jos gyvybę buvo amputuoti koją iki šlaunies.
- Pasakiau gydytojams: „Geriau jau būsiu su viena koja, bet gyva!"
Tai, kas kitai būtų tragedija, Lacey tapo tik šiokiu tokiu kliuviniu siekiant... Ei, o ko tik ji nesiekė!
- Iš pradžių, aišku, mes visi šiek tiek išsigandome. Tačiau mano šeimoje būti nesportiška tiesiog neįmanoma (jos tėvas treneris, mama - šokių mokytoja), tad mąstydami pozityviai tiesiog nė neabejojome, kad aš sportuosiu! - pasakoja devyniolikmetė. - Kai tik vėl išmokau vaikščioti, žinojau, kad jokių apribojimų man nėra! Tiesa, kai mama pirmą kartą pasiūlė tapti palaikymo grupės šokėja, lyg ir abejojau: „Mama, na nežinau, ar jie norės matyti vienakoję šokėją..."
Tačiau galiausiai ji ne tik pateko į mokyklos komandą, bet tapo ir šokėjų kapitone, o dabar yra viena iš Denverio universiteto palaikymo šokėjų komandos lyderių!
- Man iškart patiko šis sportas, nes čia būtina komandinė dvasia. O varžybas tiesiog dievinu - konkurencija suteikia energijos ir adrenalino!
Šiuo metu Lacey ne tik šoka - ji sugeba slidinėti slidėmis ir snieglente, užsiimti joga ir kopti į uolas, bėgti trumpas distancijas ir žaisti futbolą bei rankinį!
- Mėgstu sportą ir vis ieškau naujų nuotykių - mėginu gyventi kuo įdomesnį gyvenimą! Kartais taip įsimaišau tarp žmonių, kad jie nė nepastebi, jog esu vienakojė. Tiksliau, nepastebėtų, jei prie protezo nesiklijuočiau lipdukų... O ką - kartais tenka pripažinti, kad turi vieną koją ir nėra ko bijoti tai parodyti! - juokiasi šokėja. - Tėvai ant manęs už tai vis pyksta: „Lacey, tai atrodo kaip tatuiruotė!"
Dabar ji pati dažnai nueina į ligoninę, kur bendrauja su vaikais, laukiančiais amputacijos.
- Pakalbu su jais prieš operaciją, parodau, kas laukia. „Ei, su viena koja ne taip jau ir blogai! Tai ne pasaulio pabaiga ir gyventi galima nė kiek ne prasčiau, o gal net ir geriau negu su abiem. Štai aš gavau teisę visą gyvenimą statyti automobilį į neįgaliųjų vietą..."
Porteris Elletas - krepšininkas, kuriam nereikėjo antros rankos
Šis vyrukas iš Bicknello (Jutos valstija, JAV) normaliam savo bendraamžiui turėtų atrodyti toks normalus, kad net nuobodu! Klasės prezidentas, pavyzdingas skautas, ketinantis darbuotis bažnyčios misijoje, žaidžia beisbolą, o mokyklos krepšinio komanda tik jo dėka pasiekė atkrintamąsias varžybas. Taip, jis net pernelyg normalus, jei ne viena „smulkmena" - vyrukas neturi dešinės rankos...
Būdamas ketverių metų jis iškrito iš sunkvežimio ir taip pažeidė dešinės rankos nervus, kad nebegalėjo nei jos valdyti, nei jausti. Tad, per kelerius metų keliasdešimt kartų ją susilaužęs, nutarė, kad geriau bus tos rankos visai atsikratyti.
Taigi dešiniarankiui teko išmokti kaire (ir viena) ranka valgyti, užsirišti batus, varytis kamuolį, mėtyti tritaškius, gaudyti beisbolo kamuoliuką... Išmoko ir 2008 m., mokydamasis paskutinėje mokyklos klasėje, gavo „Nacionalinės vidurinių mokyklų sportinės dvasios" apdovanojimą. O kai buvo pakviestas pasirodyti laidoje „Labas rytas, Amerika", atsakė:
- Gerai, bet pasirodysiu tik kartu su mokyklos krepšinio komanda, nes už viską esu dėkingas tik jai!
Markas Goffeney - gitaristas, kuris niekada negros apsiavęs
Taip, jis gitara groja tik basas, tačiau ne dėl kažkokių religinių įsitikinimų. Tiesiog 1969 m. San Diego (Kalifornija, JAV) muzikantų šeimoje gimęs Markas neturi rankų. Tačiau negi tokia smulkmena sustabdys tikrą vyrą? Jau 1973 m. jis pradėjo rodytis scenoje, o sulaukęs devynerių panoro tapti muzikantu. Pirmiausia ėmėsi trombono, kuriuo grojo mokyklos ansamblyje. Tačiau kokia ten roko muzika su trombonu? Ir štai kartą tėvas parnešė iš darbo seną gitarą. Draugas rodė Markui, kaip ja groti, o tas kartojo, ką matė. Tik vietoj rankų naudojosi kojų pirštais. Po ilgų ieškojimų 1992 m. jis įkūrė savo grupę „Big Toe", kuri egzistuoja ligi šiol.
Klystate, jei manote, kad Goffeny sugeba tik braukyti kojų pirštais per gitaros stygas (lyg to nepakaktų). Kai trūkdavo pinigų, Markas imdavosi visko - dirbo telerinkodaros srityje, stogų klojėju (neklauskite, kaip jis tai darė), su neįgaliaisiais. Tačiau vis tiek tapo profesionaliu gitaristu.
- Grojau visur, kur leido. Gatvėse per dieną susirinkdavau po 200-300 dolerių. Kartais kompleksuodavau, bijojau, kad žmonės manys, jog naudojuosi savo neįgalumu. Tačiau jei būčiau gimęs su rankomis, juk vis tiek gročiau gitara!
Ypač Goffeney buvo sunku Vokietijoje, kur koncertuoti jį pakvietė žinomas televizijos prodiuseris:
- Buvau girdėjęs, kad ten užsilikę seni stereotipai ir į neįgaliuosius žiūrima įtariai, o nuvykęs pamačiau, jog taip ir yra. Valgiau restorane kojomis, o vokiečiai į mane TAIP spoksojo! Nesvarbu, kad jas prieš tai gerai nusiploviau. Pirmą kartą gyvenime dėl neįgalumo pasijutau nepatogiai.
Muzika nėra vienintelė sritis, kur Markui sekasi. 2000 m. jis gavo aukščiausią JAV televizijos apdovanojimą „Emmy" už pasirodymą reklamoje, pavadintoje „Pėda". Ten rodomas vyrukas, kuris taip įsijautė naršydamas internete, kad visa kita darė kojomis. Štai tas kojas ir vaidino Goffeney. Be kitų darbų, jam teko kojomis keisti kūdikio vystyklus. Markui tai buvo ne naujiena - jis dar vaikystėje keisdavo jaunesniojo broliuko vystyklėlius, o ir pats, būdamas trijų vaikų tėvas, praktikos nestokojo. Bet daugelis mamyčių, išvydusių, kad kojomis jų vaikeliams bus keičiamos ne sauskelnės, o medžiaginiai vystyklai, be to, susegti sąvaržėle, tiesiog pabėgdavo.
- Filmavimui ieškojo motinos geležiniais nervais, - prisimena Markas. - Ir vaiką parinko grynai pagal mamytės nervingumą.
Johnas Bramblittas - dailininkas, kuris niekada nematė to, ką nutapė
Būsimasis dailininkas gimė 1971 m. El Paso miestelyje (Teksasas, JAV). Išskirtine sveikata jis niekada nepasižymėjo - dar vaikystėje jam pašalino inkstą, nuo keturiolikos metų berniuką kankino epilepsijos priepuoliai, dėl kurių kartais pradingdavo klausa. Bet tikras siaubas prasidėjo 2001-aisiais.
- Staiga pastebėjau, kad mano regėjimas labai suprastėjo - nebepažindavau artėjančių draugų. O kai vieną dieną einant per gatvę pravažiuodamas automobilis veidrodėliu palietė mano švarko sagą, supratau, kad reikia užsukti pas gydytoją.
Medikai jokios diagnozės taip ir nenustatė, bet jų išvada buvo žiauri: „Regėjimas tikrai nepagerės, ruoškis - tu apaksi."
- Tai buvo siaubingiausias dalykas gyvenime. Atrodė, kad nuo manęs pabėgo visas pasaulis. Tačiau vaizdai galvoje išliko ir aš jaučiau, kad jei jų neišleisiu - išsikraustysiu iš proto.
Tada Johnas ir pagalvojo apie tapybą. Prisiminė, kaip vaikystėje regėjo tapančią motiną, kaip ją tai ramino, ir nutarė pamėginti tuo užsiimti bent metus ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
- Galų gale pamaniau, jei išeis kažkoks siaubas, pats to nė nematysiu. Taigi tapau visiškai savamoksliu dailininku - mano menas yra saviraiška, todėl jis tiesiog negali būti prastas! Tapymas man yra regėjimas. Dabar pasaulyje regiu kur kas daugiau spalvų ir laikui bėgant jos tik ryškėja...
Bet iš pradžių reikėjo sukurti metodą, kaip tapymo nepaversti tiesiog spalvotų dėmių krūva. Ir Bramblittas jį sukūrė - ant tuščios drobės specialiu rašikliu, kuris išdžiuvęs palieka iškilias linijas, nupiešia būsimo paveikslo kontūrus, paskui viską uždažo baltu gruntu ir tada jau tapo, pirštais pagal iškilumus jausdamas, kur kokią spalvą lieti. Dabar dailininkas paveikslus puikiai vertina kritikai ir žiūrovai, jis rengia parodas, gavo ne vieną apdovanojimą, baigė Šiaurės Teksaso universitetą ir rengiasi tapti profesoriumi. Kas drįs pasakyti, kad mato savo vietą pasaulyje geriau už šį aklą vyruką?..
| Pasidalink su draugais: |  |  | Frype |
| 2011 lapkričio 01 d. 14:09:17
| 2011 rugpjūčio 12 d. 22:33:32
| 2010 rugsėjo 05 d. 17:07:29
| 2010 rugsėjo 01 d. 01:46:14
| 2010 liepos 11 d. 14:15:18
| 2010 liepos 10 d. 12:26:25
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.
