Kvailiausi senovės moterų puošimosi būdai (foto)

Ir šiais laikais kokiame nors grožio SPA išvydus moterį, kuriai atliekama brangi grožio procedūra, į galvą pradeda lįsti įkyrios mintys apie sadizmą, satanistų aukojimo ritualus, gyvo žmogaus mumifikavimą ar inkvizicijos kankinimo kameras. Tokia jau susiklostė tradicija, kad grožio ir amžinos jaunystės mes siekiame ritualais, kurie dažnokai atrodo ne itin sveiki ir ne itin malonūs. Na, o kokių klaikių nesąmonių susigalvodavo mūsų prosenelės, kad būtų mielesnės ir jaunesnės?..

Paukščio š... tau į nosį!
Suprantame, kad tai skamba lyg koks prakeiksmas, kuriuo galėtum pasitikti išdavikę draugę, "nuvogusią" tavo vaikiną. Skamba, bet ne senovės japonėms. Senovės japonėms tai būtų... paprasčiausias pasiūlymas pasipudruoti! Mat senovėje geišos veidą tepdavo balinamąja pasta, kuri didžiąja dalimi buvo pagaminta iš miltų ir paukščių... na, supratote ko... teisingai - mėšliuko. Ta pasta dengdavo visą veidą - ir ausis, ir nosies šnervių vidų, ir akių vokus, ir lūpas!..
Ar tai gražu - skonio reikalas. Bet bent jau viena legenda apie geišas dabar galime tikėti - jos su klientais tikrai nesibučiuodavo! Tiksliau, sunku patikėti, kad atsirasdavo daug klientų, norinčių bučiuoti paukščių šūduku pateptas lūpytes...

Krokodilo ekskrementų vonia
Negyvosios jūros purvo vonia ir dabar populiari, tačiau senovės egiptietės ją dar "pagardindavo" krokodilo ekskrementais! Mat tikėjo, kad tie ekskrementai turi kažkokių mistinių apvalančių galių. (Aišku, jūs jau žinote, kad egiptietės tuos ekskrementus kišdavosi ir kai kur giliau, mat tikėjo, jog šie yra puikūs kontraceptikai, bet šiandien rašome ne apie tai...)
Na, gerai, egiptiečiai gyveno senokai, lietuviai tuo metu nė mamuto paskersti dorai dar nemokėjo, bet kas paskatino civilizuotus antikos graikus tikėti dailinamosiomis krokodilo išmatų galiomis, galva nebeišneša. Tačiau jie tikėjo, maišė tų roplių mėšlą su natūraliu purvu ir sėdėdavo tame purve, kol pasijusdavo lyg naujai gimę. (Žinant, kiek jie vartojo vyno, tai galėjo trukti iki pagirių pabaigos.) Visa laimė, kad antikos laikų graikai ir maudynėmis gryname vandenyje nesišlykštėjo. Kitaip skaitytume dabar legendas, kaip spartiečiai po grožio procedūrų savo kvapu persų armiją išguldė...

Kam tie plaukų dažai, jei yra karvės kraujo?
Tikriausiai girdėjote istorijų, kad Irane moterys akis dažėsi tada, kai lietuvaitėms tik kailis nuo nugaros pradėjo slinkti? Negana to, jos ir plaukus dažytis pradėjo, kai niekas dar nė vieno anekdoto apie blondines nebuvo girdėjęs! Matyt, todėl kvailutės ir dažė tuos plaukus juodai. O kadangi tikėjo, kad juoda karvė yra juoda dėl to, jog ją taip nudažo kraujas, plaukus dažydavo... atspėjote - juodos karvė krauju! Sumaišydavo tą kraują su chna ir... buožgalviais (na, gerai, chna - bent jau natūralūs dažai, bet kam tie buožgalviai?) ir dažydavo.
O dabar įsivaizduokite vyruką, kuris pabunda ryte permiegojęs su neseniai plaukus dažiusia senovės iraniete - rankos kruvinos, patalynė kruvina, žandai ir nosis kruvini... O jei ji dar nakčia tyliai pabėgo?.. Ką jam galvoti?.. "Užmušiau ir suvalgiau?".. O jei dar kokie CSI nustatys, kad tai karvės kraujas?.. Taigi vyrui bus trauma visam gyvenimui!..

Perukas, iš nosies kraujukas
Senovėje (tiesą sakant, ir dabar) anglės visame pasaulyje garsėjo keistokais puošybos ir grožio procedūrų įpročiais. Ko verti vien karaliaus Georgijaus laikų korsetai iki žemės, su kuriais moterys visų sadomazochistų džiaugsmui vaikščiojo vikriai kaip supančiotas arklys. Arba šių laikų paauglių londoniečių pomėgis žiemos naktimis visiškai girtoms lakstyti po miestą basomis, apsirengus tik marškinėliais be rankovių (aukštakulniai arba jau pamesti, arba rankose, nes su jais nebepaeina).
Tai, aišku, nesveika, bet bent jau ne taip mirtina, kaip karalienės Elžbietos laikų anglių meilė raudoniems plaukams. Matote, karalienė buvo "ryža", vadinasi, būti "ryža" buvo ne tik madinga, bet ir privaloma. Jokio geresnio būdo nusidažyti savo perukams moteriškės nesumąstė, kaip tik barstyti juos iš sieros ir dygminų žiedų padaryta pudra. Mišinukas sveikatos netaisė - nuo sieros ir augalo dulkių nuolat skaudėdavo ir svaigdavo galva, dažnai kraujuodavo iš nosies. Kita vertus, dabar bent jau žinome, iš kur tas atsikalbinėjimas: "Brangusis, man šiandien galvą skauda..." Lieka išsiaiškinti, kodėl taip atsikalbinėja ne tik raudonplaukės...

Portugalų indėlis į senovės romėnų burnos higieną
Nors per savo egzistavimo laiką "žmonės protingieji" (Homo Sapiens) dantims prižiūrėti ir burnos higienai palaikyti skyrė kur kas mažiau dėmesio negu, pavyzdžiui, aukso žiedams blizginti, senovės romėnai buvo maloni išimtis. Maloni ta prasme, kad jiems bent jau nereikėjo iškasti lavonų, lupti jų dantų ir gamintis protezų (taip darydavo senovės etruskai). Romėnai netgi rūpinosi savo burnos kvapu ir kovojo su mikrobais! Tiesa, kažkodėl iš visų žinomų burnos priežiūros būdų, jie pasirinko... urinoterapiją. Dar keisčiau, kad tam jie naudojo tik importinį portugalų šlapimą! Mat dėl kažkokios mistinės priežasties 250 m. po Kr. gyvenę romėnų turtuoliai buvo įsitikinę, kad portugalų šlapimas yra geresnis negu jų pačių, ir noriai už tai mokėjo nemažus pinigus.
Bet svarbiausia - ši higienos priemonė veikė! Aišku, šlapimo kvapas gal ir nėra tas, kuriuo verta kvėpuoti į veidą mylimajam, tačiau šlapime esantis amoniakas ir šlapimo rūgštis puikiai žudo mikrobus, balina dantis ir padeda kovoti su dantenų ligomis!.. Tik portugalų tam visai nereikia...

Nuodingosios akytės
Jau kuo kuo, o sunkiaisiais metalais senovės egiptiečiai nuodytis mokėjo! Kiekvieną dieną vyrai ir moterys dažydavosi akis mišiniu, kurį vadino mesdementu. Iš esmės jį sudarė pilkas švinas ir žalias vario oksidas - abiejų šių medžiagų joks sveiko proto gydytojas nerekomenduotų kišti arti veido. Bet įdomiausia tai, kad priemonė veikė ir egiptiečiams buvo netgi naudinga! Mat nuodingi sunkieji metalai puikiai atliko dezinfekciją, lyg antibiotikai saugojo nuo užkrato ir atbaidydavo vabzdžius. Ko daugiau reikia? Ai, neapsinuodyti?! Na, gerbiamosios, nenorėkite visko iš karto...

Negyvi viduramžių angelėliai
Viduramžių europiečiai tiesiog dievino įvairiausius karnavalus ir masines šventes. Dievino jie ir vaikučius. Tad nenuostabu, kad stengėsi, jog Dievo garbei surengtose šventėse vaikučiai būtų lyg angelėliai - išdažydavo juos nuo galvos iki kojų aukso ar sidabro spalvos dažais ir vaidindavo vaikučiai šventuosius Dievo pasiuntinukus. Tai visus džiugino. Deja, visus liūdino keistas faktas, kad dažnokai tokie "angelėliai" mirdavo tiesiog per šventę! Ko tik neprisigalvodavo žmonės - kad vaikučių sielos suterštos, kad tėveliai Dievulį užrūstino. Kaltino viską, tik ne gražinimosi procedūrą. Tiksliau, tuos pačius aukso dažus. Pasirodo, tie dažai taip padengia kūną, kad oda nustoja kvėpuoti. Taigi vaikai alpdavo, o kartais ir mirdavo tiesiog nuo deguonies trūkumo!
Mirtis, aišku, stilinga, bet ar ką nors ji padarė laimingą?..

Balta lyg numirėlis...
Aukštuomenės damos viduramžių Europoje privalėjo būti baltos. Akivaizdu - kai niekas (ir tu pati) nesiprausia, būti baltai yra kažkas itin išskirtinio. Na, o kaip išbalinti tą veidą, jei jis nuo purvo juodas lyg paršo knyslė? Savaime suprantama - pudra. Ir pudravosi moteriškės tiek, kad kartais net mirtinai užsipudruodavo! Paklausite, kaip joms tai pavykdavo? Oi, kai vietoj pudros naudoji miltelius, pagamintus iš cerusito (švino rūdos) ir arseno (stipraus nuodo), tai visiškai paprasta!
Tiesa, yra ir pliusų - pasipudruoji gausiai nosytę ir leidi į ją pakštelėti įkyriam, bet nekenčiamam jaunikiui. Niekas nekaltas, jaunikis negyvas ir baltas, o tu apsiverkusi jau bėgi kitų bučiuoti. O žmonės dar stebisi, kodėl tais laikais Europoje buvo tiek mažai gyventojų...

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype