Hipnozės legendos, istorija, nusikaltimai ir realybė...

Visi girdėjome istorijų apie žmones, sugebančius įteigti kitiems, kaip elgtis. Matėme, kaip gydytojai (ar šarlatanai) sūpuodami prieš akis laikrodį priverčia žmogų prisiminti seniai užmirštus dalykus, pasijusti kokiu nors gyvūnu arba vykdyti keisčiausias komandas. Kažkas pasakojo, kad jogai, panirę į transo būklę, gali skraidyti, o šamanai, mušdami būgnus, prikelia mirštančiuosius. Net lakūnas Paksas, būrėjos vyniotas į tualetinį popierių, matyt, kažko tikėjosi. O juk įdomu, kiek visame tame tiesos ir nuo ko prasidėjo šios istorijos, ar ne?..

Lyg ir įžanga

Prabangiai apstatytame senoviniame kabinete liesas gydytojas su pensnė sėdi prieš pusiau gulomis krėsle įsitaisiusią damą XIX a. drabužiais, lėtai sūpuoja laikrodį ir ramiu balsu kartoja:
- Jūs norite miego, pradedate snausti, akys merkiasi, vokai apsunksta, jums malonu ir ramu, girdite tik mano balsą. Miegoookit...
Moteriškės akys lyg įmagnetintos seka laikrodžio judėjimą, po kiek laiko ji užsimerkia, susmunka krėsle ir lyg zombis paklusniai atsakinėja į bet kokius hipnotizuotojo klausimus...
Pripažinkite, būtent tokį vaizdą daugelis mūsų įsivaizduoja išgirdę žodį „hipnozė".
Tokiu įvaizdžiu dažnai naudojasi ir šiuolaikiniai „scenos hipnotizuotojai" per savo pasirodymus. Tiesa, kartais tokiu būdu sukuria nemažai problemų sau patiems...

Hipnozės nusikaltimai

Bausmė už šou
1994 m. vasario mėnesį ponia Lynn Howarth (40 m.), užsukusi į hipnotizuotojo Philipo Greeno šou „Wyresdale" klube (Lankšyras, Anglija), nė neįsivaizdavo, kuo jai tai baigsis. Moteriškė visą likusį gyvenimą gailėsis sutikusi savanore užlipti į sceną šiame valandos trukmės renginyje.
- Į sceną užlipau būdama normali, laiminga, energinga ir sveika moteris, o po hipnozės pasijutau esanti zombis! - vėliau teisme tvirtino ji.
Anot L. Howarth, hipnotizuotojas privertė ją vėl pasijusti aštuonmete ir sužadino atsiminimus apie tai, kaip ją vaikystėje seksualiai išnaudojo dėdė...
- Užhipnotizuota iškenčiau tikrą siaubą. Iš pradžių Ph. Greenas privertė mane išgerti stiklinę sidro įteigęs, jog tai vanduo, o paskui netikėtai pasakė: „Tu vėl aštuonerių metų mergaitė, žiūrinti filmą..." Tuo momentu visas mano pasaulis apvirto aukštyn kojomis! Po savaitės apsilankiusi pas savo gydytoją pasakiau, jog vis dar jaučiuosi esanti transo būklės. Man išsivystė sunki depresijos forma.
Depresijos kankinama moteriškė du kartus mėgino nusižudyti, atidavė savo vaikus į prieglaudą ir galiausiai nutarė prisiteisti kompensaciją iš nevykėlio šoumeno.
- Mano vaikai liko be motinos, o vyras - be žmonos. Nė sekundei neabejoju, kad visos problemos prasidėjo būtent nuo to hipnozės seanso! - teigė nukentėjusioji.
Tiesa, pats Ph. Greenas gūžčiojo pečiais - juk jis į sceną kvietė tik savanorius, įspėjo, kad žmonės, turintys problemų, per daug išgėrę ir t.t., nesisiūlytų. Teismas moteriškei vis tiek priteisė 6 500 svarų (tuo metu apie 45 000 litų) kompensaciją, nes hipnotizuotojas pasielgė neetiškai, „atverdamas dėžutę, pilną kirmėlių". Tačiau palyginti su kitais nusikaltimais, kuriais buvo kaltinami žmonės, įvaldę hipnozę, tai tikri niekai...

Nužudyta... hipnozės?
Kas nežino, kad XIX a. žmonės noriai tikėjo viskuo: tiek hipnoze, tiek numirėlių prisikėlimu. Juk ne veltui tada, prisiskaitę apie gyvus palaidotus, artimieji į karstus montuodavo varpelius, o kartais net telefonus, kad pabudę „numirėliai" galėtų prisikviesti pagalbos. Ir hipnozę tuomet įsivaizdavo kaip neįveikiamą įtaigą, kuri užhipnotizuotąjį gali priversti padaryti bet ką...
1894 m. Mineapolyje (JAV) 27 m. merginos Katherine „Kitty" Ging nužudymo organizavimu buvo apkaltintas Harry T. Haywardas, tariamai užhipnotizavęs nekaltą žmogų ir pavertęs jį žudiku...
Tų metų pradžioje H. T. Haywardas baigė hipnozės kursus ir tuoj pat pasinaudojęs savo žiniomis išviliojo iš Kitty kelis tūkstančius dolerių. O darbininkui Clausui Blixtui įteigė, kad jis turi nusikalsti!
- Sakė, kol nežiūrėsiu jam į akis, nesuprasiu, ką kalba, - pasakojo Clausas teisme. Jis teigė, jog Harry užhipnotizavęs privertė jį padegti tuščią pastatą, priklausiusį Kitty. (Už tai gautus draudimo pinigus ji tuoj pat atidavė tam pačiam H. T. Haywardui.)
Vėliau aferistas įtikino Kitty du kartus jo naudai apsidrausti gyvybę 5000 dolerių (tiems laikams milžiniška suma) ir, savaime suprantama, nutarė ją nužudyti (aišku, svetimomis rankomis). Pirmiausia pagalbos kreipėsi į savo brolį Adry...
- Jis kalbėdamas vis stengėsi žiūrėti į mane. Jaučiausi, lyg mėgintų hipnotizuoti, - nulėkęs į policiją viską papasakojo broliukas.
Tačiau į šiuos kaltinimus niekas nekreipė dėmesio... Kol Kitty nebuvo aptikta negyva su kulkos skyle pakaušyje... Ją nužudė tas pats Blixtas, nes „Haywardas daug kartų jį hipnotizavo ir privertė taip padaryti". Harry netrukus ir pats prisipažino suorganizavęs šią žmogžudystę. Abu, hipnotizuotojas ir jo įrankis, savo dienas baigė kalėjime...
1894 m. aprašytas ir kitas panašus atvejis, kai patyręs hipnotizuotojas Henry Meyeris įtikino naivuolį Peterį Bretzą, jog jis įsimylėjęs Henrio žmoną, tad turi pabėgti su ponia Meyer, nuvežti ją prie Didžiojo kanjono ir, kai niekas nematys, nustumti į bedugnę. Pora tikrai ten nuvyko, tačiau paskutinę sekundę Peteris „išsivadavo iš kerų". Apie šį įvykį buvo pranešta valdžiai, tačiau istorija pasirodė pernelyg fantastiška net to meto žmonėms, tad Meyeris teismo išvengė...
Na gerai, pasakysite, čia praeities prietarai, tačiau, pasirodo, ir dabar yra pasaulyje šalis, kur žmonės kiekvieną dieną susiduria (ar bent jau tuo tiki) su panašiais nusikaltimais...

Rusiški stebuklai
Jis buvo aukštas juodaakis ilgaplaukis, apsirengęs stilingu kostiumu. Ant piršto mūvėjo didelį pigų žiedą, nuo kurio Olga tiesiog negalėjo atitraukti akių, kai kalbėdamas mojavo ranka jai prieš veidą.
- Jis kalbėjo kažkokias beprasmybes. Pasakojo, kad paliko piniginę taksi, kad privalo kažką pasitikti oro uoste, kad neprisimena, kur gyvena, - vėliau sakė moteris.
Olga pasiūlė nepažįstamajam 250 dolerių, kuriuos turėjo rankinėje, tačiau jis paaiškino, kad šios sumos taksi nepakaks. Tada moteris, pati nesuprasdama kodėl, atsivedė nepažįstamąjį į savo butą, atidarė seifą ir atidavė dar 500 dolerių.
- Gal galiu gauti daugiau? - paklausė jis. - Gal duotum ir tuos 7000 rublių, kuriuos turi piniginėje?
Olga pinigus atidavė nesiginčydama. Važiuodama liftu žemyn moteris suvokė, jog tai vagis. Suvokė, kad kol ne vėlu, turi pareikalauti grąžinti pinigus, tačiau negalėjo ištarti nė žodžio.
- Buvau transo būklės, - tvirtino ji vėliau milicininkams.
Kai nepažįstamajam išėjus Olga kūkčiodama paskambino draugei, toji pasiūlė kreiptis į miliciją. Įdomiausia, kad išklausę jos istorijos detektyvai nė kiek nenustebo, tik supratingai palingavę galvomis nustatė nusikaltimo pobūdį: „Čigonų hipnozė"... Pasirodo, Maskvoje per metus apie 400 žmonių kreipiasi į teisėsaugą tvirtindami, kad juos apšvarino panašiu būdu - užhipnotizavę!
Kita vertus, kodėl reikėtų tuo stebėtis šaly, kuri prieš dvidešimt metų kraustėsi iš proto dėl vien kalbomis visus pagydyti galinčio „gelbėtojo" Anatolijaus Kašpirovskio, o prieš šimtą - dėl prasigėrusio „šventojo" iš Sibiro Grišos Rasputino. Tiesa, Rasputinas didžiausią įtaką turėjo tik caro žmonai (mat stebuklingai išgelbėjo jos sūnų), tauta „išprotėjusio vienuolio" bijojo ir nekentė, tačiau tai neatgrasė vėlesnių Rusijos vadovų, kurie noriai naudojosi visokių parapsichologų, būrėjų ir hipnotizuotojų paslaugomis. Štai ir Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas turėjo asmeninę žiniuonę. Ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino apsaugoje buvo darbuotojas, atsakingas už apsaugą „nuo išorinio poveikio psichikai" (atsirado tada, kai prezidento kabinete buvo aptikta paslaptinga antena). Garsiausi rusų šachmatininkai nuolat aiškino, jog jų žaidimą veikia tarp žiūrovų sėdintys priešininkų hipnotizuotojai! Pats Garis Kasparovas tvirtino, kad 1985 m. pasaulio šachmatų čempionate laimėti prieš Anatolijų Karpovą jam padėjo azerbaidžanietis parapsichologas Tofikas Dadeševas.
Žodžiu, žmonės į hipnozę žvelgė rimtai, kur jau ten mūsiškiams valdžios patriarchams, savo psichinę sveikatą gynusiems tualetiniu popieriumi ir maldomis (nelabai dera, bet svarbu, kad padeda, ar ne?). Taigi tikėjimo įtaigos galiomis žmonėms tikrai pakanka, bet nuo ko visa tai prasidėjo?

Hipnozės istorija

„Gyvuliškas magnetizmas"
Atmetę Australijos aborigenų šamanus ir senovės graikų apeigas Morfėjui, galime teigti, kad šiuolaikinė hipnozė prasidėjo nuo daktaro Franzo Antono Mesmero (1734-1815). Tiesa, jis nebuvo girdėjęs šio žodžio, o taikydamas hipnozę manė, jog tai yra kažkoks jo sugalvotas „gyvuliškas magnetizmas", bet juk ne pavadinimas esmė...
Baigęs medicinos studijas Vienos universitete ir vedęs turtingą našlę jaunasis F. A. Mesmeras pradėjo eksperimentuoti gydydamas magnetais. Tais laikais buvo tikima, jog magnetas padeda „išjudinti vidinius paciento skysčius". Ir aptiko, jog be magneto, vien rankomis, jis tuos „skysčius" judina taip pat sėkmingai (pacientai tvirtino jaučiantys lygiai tą patį)! Taigi vyrukas pasijuto beveik dievu - juk jo rankos gali gydyti lyg magnetai! Tada F. A. Mesmeras ir sukūrė terminą „gyvuliškas magnetizmas" (magnetinė vieno žmogaus įtaka kitam) bei tuo pagrįstą gydymo metodiką. Vyrukas, pats to nesuvokdamas, tapo tikru tų laikų Kašpirovskiu - vien įtaiga gydė ištisas minias.
„Nedideliame kambarėlyje į dėžę, pilną stiklo dulkių, atsigula moteris. Už širmos negarsiai groja stiklo vargonai, ji atsipalaiduoja ir užsimerkia. Tada pasirodo purpuriniais drabužiais apsirengęs F. A. Mesmeras ir pradeda vedžioti rankomis po jos kūną..." - rašė amžininkai apie jo gydymo seansus. Įdomiausia, jog daug kas nuo to ir pasveikdavo (arba pasijusdavo sveiki). Deja, laimingas gyvenimas Vienoje baigėsi, kai nepavyko išgydyti imperatorienės krikštaduktės, aštuoniolikmetės pianistės Marie Paradies aklumo. Gydė ilgai, lyg ir pavyko, tačiau galiausiai ji ne tik liko akla, bet ir nebegalėjo groti pianinu. 1778 m. F. A. Mesmeras skubiai emigravo į Paryžių.
Šiame mieste mesmerizmas (taip daug kas vadina šį gydymą, o anglų kalboje žodis virto bendriniu - mesmerize reiškia visiškai užvaldyti kieno nors dėmesį) suklestėjo. Padedamas imperatorienės Marijos Antuanetės, vyrukas įkūrė savo kliniką, kur „gydė" pacientus grupėmis - magnetizmą skleidė per atstumą po visą kambarį. Ir tęsėsi tai, kol 1784 m. imperatoriaus suburta mokslininkų komisija nustatė, jog visa tai šarlatanizmas, o gydomasis efektas jei ir yra, tai tik nuo įsitikinimo, kad jis yra. Populiarumas išblėso, ir tolesni F. A. Mesmero gyvenimo vingiai istorijai nėra žinomi. Tiesa, mirė jis 1815 m., sulaukęs garbaus 81 metų amžiaus ir ne toks jau nuskurdęs.

Gydymas hipnoze

Beskausmės operacijos ir stebuklingi išgijimai
Iki pat narkozės išradimo didžiausia chirurgų problema buvo išoperuoti pacientą taip, kad jis nemirtų nuo operacijos skausmo. XIX a. net 50 proc. visų operuojamųjų gyvenimą baigdavo ant operacinės stalo arba per kelias dienas po operacijos. O štai škotui chirurgui Jamesui Esdaile'ui, XIX a. pradžioje dirbusiam Indijoje, sekėsi kur kas geriau. Jis vietoj anestezijos naudojo savitą hipnozę - kelias valandas glostydavo pacientą, kol tas pajusdavo tarsi transą, o jau paskui operuodavo. Jo pacientų mirtingumas tesiekė 5 proc., o tada tai buvo tiesiog fantastiška! Terminą „hipnozė" pirmą kartą 1841 m. pavartojo britų daktaras Jamesas Braidas, išaiškinęs, jog „gyvuliškas magnetizmas" čia niekuo dėtas - svarbiausia yra įtaiga (aišku, ir sūpuojamas kristalas, kurį jis naudojo hipnotizuodamas...)!

Jau paneigta daugelis klaidingų įsitikinimų apie hipnozę (anksčiau net Zigmundas Freudas tikėjo, kad hipnotizuotojai valdo žmogaus sąmonę, o dabar psichiatrai teigia, jog hipnozės gylis priklauso tik nuo paties žmogaus norų), bet kartais ji dar sugeba kurti „stebuklus". Štai 1951 m. jaunas gydytojas Albertas Masonas pasisiūlė padėti šešiolikmečiam berniukui, kentėjusiam nuo itin sunkios odos ligos ichtiozės. Berniuko oda džiūvo ir labiau priminė dramblio - nuo gimimo ji buvo padengta surambėjusiu pajuodusiu luobu, kuris nuolat trūkinėjo ir kraujavo. Tradicinė medicina nuleido rankas, o A. Masonas, tikriausiai nežinodamas, kad hipnozė negali paveikti tokio tipo ligų, apsiėmė jį gydyti. Stebimas skeptiškai nusiteikusių kolegų, jis užhipnotizavo berniuką ir įteigė, jog nuo jo kairiosios rankos nusivalo pajuodusi oda. Po penkių dienų ji tikrai pradėjo kristi, o po dešimties kairioji berniuko ranka atrodė visiškai sveika. Toliau hipnotizuodamas Masonas sugebėjo pagydyti visas berniuko kūno dalis. Šį įvykį 1952 m. aprašė „Didžiosios Britanijos medicinos žurnalas". Negalima paneigti ir to paties A. Kašpirovskio laimėjimų - šiaip ar taip, šimtai žmonių prisiekinėjo po jo seansų pasveikę nuo vėžio, karpų, gripo, ausų ir dar velniažin ko (girdėjome, kad ir amputuotos kojos ataugo, bet tuo tikrai nepatikėsime, nors muškit).

Išmėgink pati!
Beje, užsihipnotizuoti gali ir pati save, tai vadinama autotreningu. Daug kur parduodami įrašai, instrukcijos, kaip pasinaudojus juo pačiai atsikratyti blogų įpročių (apsivalgymo arba rūkymo).
Na ir galiausiai pabaiga...
Dabar hipnozė laikoma priemone, o ne vaistu. Medikai ją naudoja mažinti stresą, švelninti skausmus, psichoterapeutai - gydyti nuo baimių, nerimo, priklausomybių ir psichologinių problemų.
Daug kas tiki, jog hipnozė gali padėti prisiminti kas užmiršta, tačiau naujausi amerikiečių tyrimai tai neigia. Užhipnotizavus 100 Ohajo universiteto (JAV) studentų paaiškėjo, kad jie nė kiek ne tiksliau prisimena primirštas žinomų įvykių detales negu neužhipnotizuotieji jų kolegos. Atvirkščiai - užhipnotizuotieji daug nenoriau pripažino klydę ir itin karštai laikėsi savo neteisingų „prisiminimų".
- Apie hipnozę pasaulyje klaidžioja daug mitų ir netiesos. Daugelis šventai tiki, kad ji gali padėti prisiminti užmirštus dalykus. Dabar galime drąsiai teigti bent tai, kad užhipnotizuoto žmogaus prisiminimai turi būti labai gerai patikrinti ir tik tada pripažinti teisingais, - sakė vienas iš eksperimento autorių Josephas Greenas.
Taigi vėl grįžome prie pradžios - išsiaiškinome, jog apie hipnozę nieko dar nežinome. Kita vertus, teismas juk liepė sumokėti moteriškei kompensaciją, reiškia, patikėjo jos atsiminimais. Bet vėlgi - juk ir teismai klysta... Ai, žodžiu, nebehipnotizuosiu jūsų - manau, minties įtaiga gera tiems, kurie ja tiki ir naudoja gėriui, tiems kurie netiki, ji nieko nereiškia, o tiems, kurie bijo, tai ir yra blogis. Čia kaip Mamontovo dainoje apie ufonautus: „Kaip tiki, taip ir yra..." Tik nebūkite pernelyg patiklios, nes dar atiduosite visus pinigus pirmam paprašiusiam...

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype