Garsiausi visų laikų sukčiai ir didžiausios jų aferos (FOTO)

Kam siekti šalies prezidento posto, jei gali pasiskelbti išgalvotos valstybės valdovu ir vilioti užsienio investuotojus? Kam būti milijonieriumi, jei gali tokiu apsiskelbti ir visos gražuolės bus tavo? Kam baigti mokslus, jei nusipiešęs mediko diplomą gali operuoti pacientus? Nepaneigsi - didžiausi pasaulio sukčiai nei žavesio, nei talento nestokojo. Todėl ir verta su jais susipažinti. Bent tam, kad neužkibtum ant tokių kabliuko.

„Rokfeleris" iš Prancūzijos

Gudriojo prancūzo Christopherio Rocancourto (nuotraukoje viršuje) vaikystė buvo ne rožiniais kilimais klota: jo mama kartais dirbdavo prostitute, o alkoholikas tėvas penkerių sulaukusį sūnelį atidavė į vaikų namus. Tad vos užaugęs Christopheris sukūrė tobulą praturtėjimo planą: pasinaudoję padirbtais dokumentais sugebėjo parduoti svetimą namą Paryžiuje už 1,4 mln. dolerių, pabėgti į Ameriką ir ten įtikinti žvaigždes bei turtuolius investuoti į jo „verslą".

- Pasinaudojau jų godumu, - vėliau šaipėsi vyras, prisistatinėjęs Rokfelerio giminaičiu ir Prancūzijos.

Atvykęs į Los Andželą vaidino kino prodiuserį ir buvusį bokso čempioną. Švaistėsi vardais: „Mano mama - Sophia Loren", „Mano dėdė Dino de Laurentis". Pagyveno pas Micke Rourke, sugebėjo įtikinti Jeaną-Claude Van Damme'ą prodiusuoti kitą „jo" filmą, netgi vedė „Playbojaus" modelį Pia Reyes. Kad žvaigždės neabejotų jo turtais, visuomet vaišindavo jas prabangiuose restoranuose.

Prancūzų „turtuolio" silpnybė buvo gražios moterys - visur rodydavosi tik su gražuole už parankės. Net būdamas vedęs sugebėjo šešis mėnesius gyventi su kita „Playboy" gražuole Rhonda Rydell, kuri nė neįsivaizdavo, kad šis „karališko kraujo Prancūzų aristokratas, grafienės sūnus" (taip jis prisistatė) jau sukūrė šeimą su jos kolege...

Nuo 1997 iki 2002 m. jie su žmona buvo kelis kartus suimti už tokius niekus, kaip nesumokėtos viešbučio sąskaitos, smulkios vagystės ar kyšiai (žmoną veliau išteisino, nes ji įrodė nieko nežinojusi). Vėliau Kanadoje Christopheris išleido autobiografiją, kurioje išsityčiojo iš savo aukų bukumo, prisipažino iš sukčiavimų uždirbęs bent 40 mln. dolerių ir... tikrai užsidirbo sau kelerius metų kalėjimo (autobiografijas kartais skaito ir pareigūnai). Bet negi kukli 9 mln. dolerių bauda sustabdys rimtą sukčių! Šią vasarą neįgali prancūzų režisierė Catherine Breillat apkaltino Rocancourtą 2004 m. pasisavinus 850 tūkst. eurų, skirtų jos filmui!

- Ta diena, kai su juo susipažinau, buvo net blogesnė už tą, kai man pranešė, kad sergu nepagydoma smegenų liga. Jis - hiena! - šį rudenį savo interviu sakė režisierė, dėl apgavystės taip ir nepastačiusi planuoto filmo su Naomi Campbell.

Apsimetėlio chirurgo operacijos

Ir kuo tik savo gyvenime nespėjo pabuvoti šis 1921 m. JAV profesinių sąjungų veikėjo šeimoje gimęs dručkis! Dukart nesėkmingai mėginęs tapti vienuoliu, dvidešimties įstojo į armiją ir pirmą kartą „pasiskolinęs" savo tarnybos draugo tapatybę tapo Anthoniu Ignolia. Naujas vardas trokštamos karjeros pasiekti nepadėjo, tad teko suvaidinti savižudybę ir „pasiskolinti" kitą vardą - jis tapo psichologu Robertu Lintonu Frenchu. Tiesa, netrukus buvo atskleistas ir 18 mėnesiukų praleido kalėjime... Ir įrodė, kad kalėjimas į doros kelią neatveda, tačiau susimąstyti priverčia. Išėjęs nutarė pasukti Lietuvos politikų pramintu keliu ir ėmė dangstytis netikrais diplomais. Per kelerius metus spėjo pabūti inžinieriumi, policijos viršininku, kalėjimo prižiūrėtoju, ligoninės priimamojo darbuotoju, teisininku, vaikų globos specialistu, dviejų vienuolynų vienuoliu, redaktoriumi, mokslininku ir mokytoju. Įdomiausia, kad daugelis darbdavių buvo visiškai patenkinti Demaros darbu! Jis pasižymėjo idealia atmintimi ir itin aukštu intelekto koeficientu. Reikiamų įgūdžių pasisemdavo iš vadovėlių, o paklaustas, kodėl taip darė, pareiškė: „Tiesiog mėgstu apgaudinėti..."

Ir tikrai - pinigų iš to jis nesusikrovė, o šlovę šiokią tokią uždirbo. Ypač po to, kai apsimetęs chirurgu Josephu Cyru, Korėjos karo metu tarnavo Kanados kariniame laive „Cayuga" ir... jam į laivą atvežė 16 mūšyje sunkiai sužeistų karių. Visų akys su viltimi žvelgė į vienintelį „daktarėlį". Jis įsakė nugabenti sužeistuosius į operacinę, pats tuo metu su chirurgijos pagrindų vadovėliu rankose užsidarė kitame kambary ir skubiai pasiskaitė apie operacijas, kurias teks atlikti (tarp jų - ir itin sudėtingą krūtinės ląstos). Nepatikėsite - operacijos pavyko taip puikiai, kad istorija apie chirurgą, išgelbėjusį visus sužeistuosius, atsidūrė Kanados laikraščiuose...

Deja, laikraščius skaitė ir tikrojo „daktaro" Josepho Cyro mama. To Cyro, kuris nė nežinojo, kad atlieka žygdarbius Korėjoje ir ramiai sau praktikavosi Grand Falls miestelyje. Kai žinios apie sukčių chirurgą pasiekė „Cayuga", kur vis dar tarnavo apsimetėlis, laivo kapitonas tuo nepatikėjo, o Kanados laivynas Demaros neteisė, ir jis ramiai grįžo į JAV.

Pardavęs savo istoriją žurnalui „Life", jis tapo žvaigžde tėvynėje ir... nebegalėjo gauti darbo. Įsidarbinti pavyko tik vėl pakeitus asmenybę, tačiau dabar jį labai greitai atpažindavo. 1960 m. Demara gavo nedidelį vaidmenį siaubo kine, kur turėjo suvaidinti... chirurgą. Juokingiausia, kad sukčius, apgavęs šitiek žmonių, pasirodė itin netalentingas aktorius. O mirė didysis apsimetėlis 1982 m. būdamas... baptistų pastoriumi. Ar šį sykį tikru?

Salos Javasu princesė Caraboo

1817 metais balandžio 3 d. Almondsbury mieste (Anglija) kurpius gatvėje sutiko pasiklydusią moteriškę. Ji dėvėjo egzotiškus drabužius ir kažką vapėjo nesuprantama kalba. Net grafystės magistrato narys Samuelis Worrallas ir jo amerikietė žmona, pas kuriuos kurpius nuvedė paklydėlę, nesuprato, ką ši kalba. Tik vėliau atsirado jūreivis portugalas Manuelis Eynesso, kuris ir išvertė merginos pasakojimą.

Tada provincijos aukštuomenei paaiškėjo, kad tai ne kažkokia vargeta, o princesė Caraboo iš Javasu salos Indijos vandenyne! Kad ją pagrobė piratai, po ilgos kelionės ji iššoko iš laivo Bristolio sąsiauryje ir plaukte pasiekė krantą. Worrallai susigraudino ir priglaudė Caraboo savo namuose (aukštuomenė aukštuomenei akies nekirs). 10 savaičių egzotiškoji karalaitė buvo vietinė įžymybė. Ji šaudė iš lanko, plaukiojo nuoga ir meldėsi Dievui, kurį vadino Allahu Tallahu. Ją ištyręs daktaras Wilkinsonas užtikrino: nėra jokių abejonių, ji autentiška. Jis tvirtino, kad jos kalba tikra, o žymes ant sprando paliko Tolimųjų Rytų chirurgai. Princesės portretą išspausdino vietiniai laikraščiai... Laikraščiai? O be reikalo...

Yla iš maišo išlindo, kai kažkokia ponia Neale pamatė Caraboo atvaizdą leidinyje „Bristol Journal" ir nepatingėjo Worrallams pranešti, kad tai kurpiaus iš Devono dukra Mary Baker. Neradusi padoraus tarnaitės darbo, ji iš čigoniškų bei išgalvotų žodžių sukūrė savo kalbą ir nutarė suvaidinti princesę. O daktaro aptiktos keistos žymės liko po to, kai vargšų ligoninėje jai nesėkmingai pastatė taures. Britų spauda linksmai tyčiojosi iš aukštuomenės tamsumo ir kai kurių gydytojų bukumo, o „princesę" priglaudę geradariai pasiskubino ją išsiųsti į JAV. Ten Mary nelabai sėkmingai mėgino toliau vaidinti Caraboo, bet 1821 m. grįžo namo. Kiek pakeliavusi po Europą, bet taip ir neberadusi rimtų gerbėjų, ištekėjo, pagimdė dukrą ir toliau gyveno Bristolio ligoninei pardavinėdama dėles...

Kaip bežiūrėsi, vis įdomiau gyveno nei kitos tarnaitės. Be to, apie kitas niekas filmų nekūrė, o apie ją 1994 m. susuko juostą „Princesė Caraboo".

Išgalvotos šalies valdovas

Šlovė

Ėjo graži 1820 metų diena, kai išvaizdus, aukštas, tankiomis žandenomis pasidabinęs vyriškis išlipo iš laivo Anglijoje. Taip į tėvynę po ilgų žygių grįžo Pietų Amerikos šalių išsivadavimo kovų didvyris, artimas Simono Bolivaro bendražygis, Venesuelos armijos generolas Gregoras MacGregoras. Londonas jį ir gražuolę kreolę žmoną, paties Bolivaro dukterėčią Donną Josephą, sutiko išskėstomis rankomis - stulbinantys Gregoro pasakojimai porai atvėrė visų aukštuomenės salonų duris. Tačiau to jam nepakako - Gregoras troško turtų ir netrukus prasuko vieną įžūliausių to laikmečio aferų. Išgalvojo... šalį!

Prieš grįždamas į Angliją škotas Moskitų Krante (Belizas) susidraugavo su vietiniu „karaliumi" George'u Fredericu Augustu ir tol girdė jį viskiu, kol tas padovanojo savo naujajam draugui didžiulį gabalą pakrantės žemių (tiesa, vėliau tai neigė). Gregoras pavadino žemes Poyais valstybe, pasiskelbė jos valdovu ir puolė visiems Anglijoje skiesti, koks tai rojus žemėje. Darbininkai, bankininkai ir medikai svajojo iškeliauti į draugišką kraštą, kur pilna aukso kasyklų ir derlingų laukų, kur klesti miestai, pramonė, puikūs keliai - sukčius leido įsisiūbuoti vaizduotei ir iki smulkiausių detalių sukūrė net armijos uniformą bei valstybės vėliavą. Manote, perlenkė lazdą ir niekas nepatikėjo? Kur tau! 1822 m. išleistame 350 psl. storio Poyais šalies gide „liudininkas" (aišku, pats Gregoras) susižavėjęs pasakojo, koks nuostabus sostinės operos pastatas ir niekas tuo nė nesuabejojo. Minios žmonių noriai mokėjo 3 šilingus ir 3 pensus už akrą šios rojaus žemės. 40 svarų už kvadratinį kilometrą visai nebrangu - juk net darbininkai per savaitę uždirbdavo 1 svarą.

Per metus Gregoras vien obligacijų išplatino už 200 tūkst. svarų. O tada būsimi naujakuriai, savo santaupas iškeitę į Payais dolerius, išplaukė giedodami himnus „valdovo" gerumui...

Gėda

1823 m. pirmieji 250 kolonistų pasiekė pažadėtąją žemę ir aptiko ten... nieko neaptiko! Fantastinės šalies sostinė St. Josephas tebuvo prieš šimtmetį apleistos britų kolonijos liekanos: griuvėsiai, džiunglės, uodai, nuodingos gyvatės, jokio uosto... „Vietiniai" doleriai vietinių indėnų nedomino, atvykėliai badavo, prasidėjo tropinės ligos. Kai kurie, pvz., škotas batsiuvys, kuriam žadėjo batsiuvio vietą Payais karaliaus rūmuose, nusižudė, dalis žuvo išplaukę ieškoti „tikrosios Poyais" (manė, kad išsilaipino ne ten) ir tik 50 vasarai baigiantis sugebėjo grįžti namo.

MacGregoro versliukui jų pasakojimai gerokai pakenkė - iki lapkričio Payais paskolų ir žemės dokumentai tapo beverčiai. Kol nepasidarė visai riesta, sukčius su žmona ir vaikais pabėgo į Prancūziją. Paryžiuje 1825 m. nutarė dar kartą prasukti savo apgavystę. Čia sekėsi prasčiau ir netrukus Gregoras atsidūrė kalėjime. Tiesa, greitai iš ten ištrūko, tuoj pat grįžo į Angliją ir iki pat žmonos mirties 1838 m. gyveno Edinburge, vis nesėkmingai mėgindamas prekiauti neegzistuojančios šalies žeme (gal pats ja patikėjo?) 1839 m. nuskurdęs melagis grįžo į Venesuelą, kur iki mirties gyveno prabangiai, gaudamas padorią karo didvyrio pensiją.

Neteisėta milijonieriaus dukra

1857 m. Kanadoje gimusi Elizabeth Bigley nuo pat vaikystės jautė alergiją tiesai. Pirmą kartą į cypę sėdo trylikos, nes išgalvoto dėdės iš Anglijos vardu atsidariusi banko sąskaitą išrašinėjo negaliojančius čekius. Išėjusi į laisvę ir apvogusi neseniai ištekėjusią seserį (jos vardu pasiėmė paskolą), pati ištekėjo už daktaro Wallace'o. Santuoka truko 11 dienų - kai išvydę vestuvių nuotraukas laikraštyje daktarą užgriuvo sutuoktinės kreditoriai, jis tuoj pat ją metė. Vėliau kelis kartus keitusi vardus galiausiai ištekėjo už daktaro Leroyjaus Chadwicko, su kuriuo susipažino jos valdomame viešnamyje. Moteriškė prisistatė garbia našle, vadovaujančia merginų pensionui, o iš daktaro išgirdusi, kad tai viešnamis, apalpo. Atsigavusi užtikrino, kad to nežinojo ir... žodžiu, vyrukas užkibo. Bet net gyvendama milijonierių kvartale Klevelende Cassie jautėsi nepakankamai turtinga, tad 1897 m. prasuko drąsiausią savo aferą.

Lankydamasi Niujorke Cassie paprašė vyro draugo teisininko Dillono palydėti ją iki Andrew Carnagie'o (žinomas altruistas, tuo metu antras turtingiausias žmogus pasaulyje) namų. Ten apie kažką paplepėjo su namų tvarkytoja, o išėjusi į lauką „netyčia" numetė ant žemės popieriaus lapelį. Dillonas jį pakėlė, o ten pažadas išmokėti jai 2 mln. dolerių, pasirašytas paties Carnegie'o. Išgavusi teisininko pažadą tylėti, Chadwik „prisipažino", kad ji - neteisėta Carnegie'o dukra. Ir tėtis jaučiasi prieš ją toks kaltas, tad tiesiog užvertė pinigais.

- Namie, Clevelande, turiu tokių raštų dar 7 mln. dolerių, o po mirties jis pažadėjo palikti man 400 milijonų! - kukliai prisipažino moteriškė.

Nuo tada ir prasidėjo! Kažkaip ši informacija pasiekė šiaurės Ohajo valstijos bankininkus ir jie puolė siūlyti savo paslaugas „paveldėtojai". Chadwik teisingai nuspėjo, kad niekas nedrįs paties milijonieriaus klausti apie dukrą - kažkaip nepatogu, dar užpyks. Taigi, moteriškė aštuonerius metus ramiai dangstydamasi „tėtės" vardu ėmė iš bankų pinigų tiek, kiek širdis geidė. Bankininkai irgi tylėjo - šiaip ar taip, o skolino jie jai tiesiog gėdingai aukštomis palūkanomis (kurias irgi reikės atiduoti paveldėjus turtą). Deimantiniai karoliai, 30 spintų drabužių, auksiniai vargonai (!!!) kainavo daug ir kai galiausiai bankininkai apsižiūrėjo, kad juos mausto, ji jau buvo iššvaisčiusi beveik 20 milijonų! Carnage'is, aišku, patvirtino, kad jokios dukters nepažįsta. Vienas bankas dėl to bankrutavo, Chadwik suėmė (jos dirže aptiko paslėptus 100 tūkstančių), nuteisė 14 metų kalėjimo ir ji mirė už grotų tiesiog savo 50-ojo gimtadienio dieną, beje, anksčiau, negu netikrasis jos tėtis...

Pagauk, jei gali!

Taip, būtent apie jo gyvenimą pasakoja žinomas Steveno Spielbergo filmas. 1948 m. gimęs jaunuolis taip gražiai išmoko piešti ir spausdinti padirbtus banko čekius, kad sulaukęs dvidešimties jau buvo prisigrobęs 2,5 milijono dolerių iš 26 šalių bankų. Negana to, dvejus metus Abengnale'is sėkmingai apsimetinėjo Pan Am aviakompanijos pilotu Franku Williamsu ir nemokamai keliavo po visą pasaulį. Vėliau 11 mėnesių vaidino pediatrą Georgia valstijos ligoninėje.

Gydytoju tapo netyčia, kai nuomodamas butą į anketą įrašė, kad yra daktaras. Kaimynystėje gyvenęs „kolega" pasiūlė jam padirbėti ligoninėje, kol atsiras nuolatinis darbuotojas, ir Frangas apsiėmė. Buvo nesunku - dažniausiai jis tik registravo atvežtus vaikus, o per budėjimus išsisukdavo, visus svarbius darbus patikėdamas studentams. Tiesa, kartą vaikas vos nemirė nuo dusulio, nes „daktarėlis" nesuprato, ką reiškia seselės frazė „melsvas vaikas".

Galiausiai ligoninė rado nuolatinį gydytoją ir lengviau atsidusęs Frankas... tapo teisininku!

Padirbęs Harvardo universiteto diplomą jis iš trečio karto išlaikė egzaminą ir įsidarbino Luizianos valstijos prokuroro padėjėju. Tiesa, netrukus iš ten teko dingti - kitas padėjėjas, kuris tikrai baigė Harvardą, rimtai ėmė įtarti, kad jo „bendramokslis" niekada ten nesimokė...

Mėginimas pratęsti piloto karjerą baigėsi 1969 m. Prancūzijoje - jį ten atpažino skrydžio palydovė ir vyrukas sėdo. Sėdo ilgam - 12 šalių varžėsi dėl teisės jį teisti. Pusmetį pasėdėjo Prancūzijoje, dar šešis mėnesius Malmės kalėjime Švedijoje, išduoti nusikaltėlį maldavo Italija. Bet pasibaigus paso galiojimui jį susigrąžino JAV ir nuteisė 12 metų kalėjimo. Negi manote, kad tuo viskas ir baigėsi?..

Po penkerių metų išėjęs į laisvę ir niekur negaudamas legalaus darbo Frankas pats atėjo į banką, papasakojo, ką yra nuveikęs, ir pasiūlė išmokyti darbuotojus atskirti suktybes.

- Jei pamokos nebus naudingos, neimsiu nieko. Jei pravers - sumokėkite 500 dolerių ir pareklamuokite mane kitiems, - pasakė jis ir netrukus tapo vertinamu verslo apsaugos nuo sukčių konsultantu.

Už darbą gavo neblogai, netrukus grąžino visas skolas, kurių prisidirbo sukčiaudamas. 35 metus mokė kovoti su sukčiais FTB agentus ir dabar laimingas gyvena su žmona bei trimis vaikais Tulsoje (Oklahoma, JAV). Sako, filmas apie jo jaunystės nuotykius jam patiko, nors ir pasirodė kiek sentimentalus...

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype