Kadangi Lietuvos valdžia vis mėgina mus įtikinti, kad esame didžiausių alkoholikų tauta, nevykėliai, kurie jau gimė pasmerkti nusiristi į alkoholio liūną, todėl mus būtina kontroliuoti ir dar kartą kontroliuoti, jaučiame pareigą tai paneigti! Pasirodo, buvo pasaulyje girtuoklysčių, kurių mūsų gynėjai nė košmare neregėjo. Gyveno girtuokliai, kai nebuvo nei televizijos, kuri galėtų baisiąją alkoholio reklamą transliuoti, nei interneto, kuris skirtas visokiom baisybėm propaguoti. Ir gėrė kai kurie taip, kad net ne į blaivyklą, o į istoriją pateko.
O žmonės vis gėrė...
Šiek tiek teisingų ir ne visiškai nuobodžių istorinių faktų
Ką gėrėm? Alkoholio mados per žmonijos istoriją keitėsi ne kartą - senovės graikai patys gausiai gėrė vyną (maišytą su vandeniu, prieskoniais bei medumi) ir romėnus išmokė lakti jį be saiko. Barbarų gentys, nukariavusios Romą, alų gėrė ne prasčiau už kokius krepšinio sirgalius. Kraugeriškieji Hunai dievino fermentuotą kumelių pieną, anglo saksai - elį. Actekai mėgo parūgusią sulą, tačiau nusistatė labai jau didelį amžių, nuo kada galima pradėti vartoti alkoholį - 52 metus. Tiesa sakant, vidutinė jų gyvenimo trukmė buvo gerokai mažesnė! Na, bet užtat kas ketverius metus jie rengdavo "Girtų vaikų" festivalį, kurio metu visi, net mažamečiai, turėdavo girtuokliauti. O štai šiaurės Amerikos indėnai iki europiečių atvykimo neturėjo net žodžio "girtas". Užtat žodis alkoholis, nežiūrint to, kad Koranas arabams draudžia jį vartoti, yra... arabiškas! Al-kho'l arabiškai buvo vadinami juodi milteliai, kuriais moterys dažydavosi blakstienas. Alchemikai taip vadino bet kokią išgrynintą medžiagą, tad, kai distiliavimo aparatu iš vyno išgrynino spiritą, jį taip ir pavadino...
Kiek gėrėm? Senovės Egipte piramidžių statytojai per dieną gaudavo po 5 litrus alaus. Viduramžių Europoje kiekvienas vaikas, tėvas ir senelis "gerdavo kiekvieną dieną, paprastai net po kelis kartus". Net vienuoliams buvo leidžiama per dieną išgerti po aštuonis bokaliukus alučio. Na, o šešiolikto amžiaus Japonijoje buvo žiaurus įžeidimas šeimininkams, jei svečiai drįsdavo likti blaivūs! Tad netgi tie, kurie nevartojo alkoholio, apsimesdavo girtais, o kitą dieną netgi vaidindavo pagirias, "siųsdami baliuko organizatoriams padėkos laiškus specialiai itin vėlai ir parašytus kreivomis raidelėmis drebinant ranką..." Elžbietos laikų Anglijoje buvo po vieną alubarį 187 žmonėms (šiuo metu viena girdykla naudojasi 550 žmonių).
Kodėl gėrėm? Atrodytų, kam tas alkoholis, kai vanduo ir sveikiau ir skaniau? Tačiau net senovės Graikijoje buvo tikima, kad tik vandenį geriantiems abstinentams "ne tik trūko aistros, tačiau jie skleidė nemalonų kvapą"! Tarpukario Prancūzijoje negeriančiuosius laikė silpnais, nutukusiais ir bevaliais. Beje, šių laikų Airijos bare užsisakęs vandens irgi gali išgirsti panašių įžeidimų...
Po kokteilį valtele...
Admirolo Edwardo Russello (1653-1727) vakarėlis
Tikriausiai girdėjote išsireiškimą "geria kaip jūreivis"? Tikrai žinote, bent kelis, kurie įsivaizduoja, kad patys taip gali. Nesiginčysime, geriau, štai, paskaitykite ir susidarysite vaizdą, ką šis išsireiškimas reiškia išties...
Didžiausio kada nors istorijoje pagaminto kokteilio rekordas priklauso Britų Lordui, admirolui Edwardui Russelui. 1694 m. surengęs vakarėlį savo laivyno karininkams (tuo metu jis tarnavo Viduržemio jūros regione), jis nutarė nesismulkinti ir kokteilį sumaišė... tiesiog savo vilos sodo fontane. Taigi, į fontaniuką buvo supilta: 950 litrų brendžio, 475 litrai Malagos vyno, apie 680 kg cukraus, 2500 citrinų, apie 80 litrų laimo sulčių ir 3 kg muskato riešutų. Barmenai, pilstydami gėrimą svečiams į taures, tiesiogine to žodžio prasme plaukiojo po kokteilį mažytėje medinėje kanojoje! Negana to, kas 15 minučių jie turėjo keistis, kad neapsvaigtų nuo alkoholio garų ir neiškristų per kanojos bortą.
Beprotiškas jūreivių vakarėlis nenutrūkdamas tęsėsi ištisą savaitę. Mažytę pertraukėlę teko padaryti tik kai prasidėjo lietus - reikėjo virš fontano ištempti medžiaginį stogą, kad vanduo pernelyg neatskiestų kokteilio. Iš tiesų, balius tęsėsi lygiai tol, kol svečiai išlaižė fontaną sausai. Kiek jam tai kainavo, niekur nepranešama, tačiau mūsų kukliais paskaičiavimais, toks vakarėlis šiuo metu Lietuvoje atsieitų apie 45000 litų (be fontano, aišku).
1814-ųjų Londono alaus tvanas
Niekada alaus mums nebus per da...aaa...aaa...bulbulbul...
XIX a. pradžioje Anglija klestėjo. Prasidėjo industrinė revoliucija, darbininkai uždirbo vis geriau, o tai reiškia, kad ir alaus jie gėrė vis daugiau. Savaime suprantama, alaus daryklos klestėjo, jų savininkus pradėjo vadinti "alaus baronais", o savo vis augančius turtus tie "baronai" švaistė lygiai taip pat, kaip ir šių laikų išsišokėliai - mėgindami surengti dar įspūdingesnį baliuką, negu konkurentas...
Taigi, 1814 m. Meux'o "Horse Shoe" alaus virykla Londone pasigamino naują alaus virimo katilą. Katilėlis buvo nemažas - 6,7 metrų aukščio ir 18 metrų skermens. Darbų pabaigtuves atšventė tiesiog tame katile - viduje lengvai sutilpo stalai su užkandžiais ir gėrimais, bei 200 svečių (mat neseniai konkurentas taip pat sutalpino tik 100 svetelių). Balius pavyko, maisto pakako, o štai po to prasidėjo nesėkmės...
Katilėlis buvo užpildytas apie pusantro milijono litrų alaus! Skaičius įspūdingas, bet po to atsitikusi nelaimė buvo dar įspūdingesnė. Pasirodo niekas nepastebėjo, kad katiliukas pasirodė kiek brokuotas, viena jo sąvarža neatlaikiusi alaus spaudimo įtrūko ir galiausiai sprogo visas katilas. Trenksmas girdėjosi 10 kilometrų aplinkui, o išsiliejusi į gatvę juodo alaus banga sugriovė du namus. Žuvo devyni žmonės - jie "nuskendo, buvo sužaloti, apsinuodijo alaus garais ar tiesiog negyvai nusigėrė". Toliau istorija darosi dar neįtikėtinesnė. Mėginimus organizuoti bet kokius gelbėjimo darbus sužlugdė tūkstantinė minia, kuri puolė į įvykio vietą ir gėrė alų tiesiog iš balų gatvėje. Kai galiausiai sužeistieji buvo nugabenti į ligoninę, ten besigydantys pacientai užuodę alaus smarvę nutarė, kad kažkam kitam duoda alaus ir tik nuo jų nusuko! Prasidėjo ligonių maištas ir sužalojimų neišvengė dar daugiau žmonių. Žodžiu, štai jums akivaizdus įrodymas, kad net alus gerti nėra taip jau sveika...
Manhattenas - girtuoklių sala
Tikroji Niujorko centro istorija
1609 m. olandai trečią kartą pasiuntė anglų tyrinėtoją Henry Hudsoną į vakarus, ieškoti apdainuotojo šiaurės rytų kanalo. Tačiau jo komandai pagrasinus maištu, Hudsonui teko pasukti į pietus ir išsilaipinti ten aptiktoje saloje, kur jis susitiko su delavarų genties indėnais. Kad užmegztų draugiškus santykius Hudsonas genties vadą pavaišino buteliuku brendžio ir tas netrukus atsijungė. Tačiau kitą dieną vos pabudęs jis paprašė Henrio įpilti brendžiuko ir kitiems genties nariams. Ir prasidėjo...
Nuo to laiko indėnai salą, kurioje jie susitiko su tyrinėtoju, praminė Manahachtanienk, kas išvertus reikštų "apsvaigusi sala". Vėliau, tikriausiai iš to svaigulio, indėnai salą pardavė amerikiečiams už 30 sidabrinių dolerių (matyt taip nutarė kovoti su girtuoklyste), o amerikiečiai ligi šiol tvirtina, kad Manhattenas tikrai svaigina. Tiesa, šiais laikais kainos kiek didesnės...
Drambliai - girtuokliai
O jie tikrai niekada nemoka...
Kai išalkę laukiniai drambliai pirmą kartą užuolė Indijos armijos postą džiunglėse Bagdogra regione, jie tiesiog ieškojo maisto... Atrado nemažas romo atsargas, sukauptas žiemai ir, aišku, jas išgėrė... Nuo to laiko drambliai puldinėja šią bazę nuolat ir ieško tik alkoholio. Jų puolimo nesulaiko nei elektros tvoros, nei ugnies užtvaros, nei kiti armijos išradimai.
"Armijos karininkas pasakojo, kad drambliai straubliais suima romo butelį už dugno, sudaužo jį ir turinį susipila į gerklę. Netrukus jie prisigėrę pradeda šlitiniuoti po bazę ir po kurio laiko, lyg pasibaigus vakarėliui, ramiai pasišalina į džiungles", - rašė "The Daily Telegraph".
Beje, tai jokia išimtis - kai kurie antropologai netgi mano, kad žmonės išmoko gaminti alkoholį stebėdami keistą gyvūnų, prisivalgiusių susifermentavusių vaisių, elgesį...
Niūri dabartis
70000 alaus skardinių namas
Kai nekilnojamo turto agentas Royanas Froereris buvo iškviestas apžiūrėti vieno kotedžo Ogdene (Jutos valstija, JAV), jis išvydo tai, ko nė negalėjo įsivaizduoti.
- Tai buvo nesveikiausias vaizdas kokį kada nors mačiau. Neįmanoma įsivaizduoti, kad taip gyveno kažkoks žmogiškas sutvėrimas!
Namo durys buvo užblokuotos iš vidaus, o pagaliau patekęs į vidų Royanas aptiko ten... 70000 tuščių alaus skardinių!
- Mane iškvietęs darbininkas sakė, kad tik įkišo nosį į namą, užuodė klaikų tvaiką ir paskambino. Virtuvėje aptikome iki lubų sustatytas kartonines alaus dėžes.
Padaręs kelias nuotraukas Froereris nusiuntė jas draugams, tie pasiuntė savo draugams ir netrukus "alaus namas" virto interneto sensacija.
- Kaimynai sakė, kad žmogus kuris čia gyveno aštuonerius metus buvo labai ramus, niekada netriukšmavo, atrodė, kad jo nė nėra! Visada laiku sumokėdavo mokesčius ir visą tą laiką gėrė!
Ir gerti teko nemažai - kad toks kalnas šiukšlių susidarytų per aštuonerius metus, reikia kiekvieną dieną gerti po 24 skardines! Beje, jas pridavęs Royanas gavo 800 dolerių, o buvęs namo gyventojas galiausiai metė gerti, grįžo į seną darbą ir alaus skardinių neberenka. Laiminga pabaiga, tik, deja, ten kur įsivelia alkoholis ji būna tikrai retokai...
| Pasidalink su draugais: |  |  | Frype |
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.
