"Prieš septyniolika metų atvažiavo į Lietuvą monospektaklio "Laimingos dienos" (pagal S. Beketą) trupė. Tai buvo toks neeilinis įvykis, kad su drauge spjovėm į keturiasdešimt vagnorkių (dešimtadalį atlyginimo) kainuojančius bilietus ir nusprendėm žūtbūt ten patekti. Nepaisėm, kad vaidins vienintelė aktorė, o Beketas dar uždraudė versti veikėjos tekstą į lietuvių kalbą. Prancūzų kalbos tai nemokėjome! Žodžiu, sėdi moteris smėlio krūvoje visą spektaklį. Kalba, nesuprasi, ką, ir tiek. Po pirmojo veiksmo jau ruošiausi bėgti, bet draugė pasakė, kad jei šitiek sumokėjom - iškentėsim iki galo." - kartą prisiminė inteligentiška moteris, kuriai daugiau tokių kultūrinių "injekcijų" nebeprireikė.
Dabar eina tik ten, kur TIKRAI nori. Aplinkinių kikenimo pliūpsnį po akimirkos sustabdė karti gėda - juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kiek iš jų ėjo į spektaklius vien dėl to, kad į juos ėjo visi, arba buvo plačiai išreklamuoti. Svarbu, kad apie apsilankymą sužinotų kuo daugiau pažįstamų. Pagarba garantuota!
Prieš trejus metus viena draugė tiesiogine to žodžio prasme iškulniavo į išliaupsintą dviejų veiksmų baletą "Graikas Zorba". Bilietus gavo dykai, todėl dvejonių, ar eiti "pasikultūrinti", tikrai nekilo. Kuris iš baletmeisterių buvo Zorba, taip ir nesuprato. O gal jo ir nesulaukė? Pamena tik keistus ritualinius šokius. Ir apskritai dėmesį blaškė užsilikusi sovietmečio dvasia: bilietai-talonėliai su rūmų atributais, senos sunkios užuolaidos, kurias ji pavadino senamadiškais pasijoniais, milžiniški sietynai...
Vienu metu net sugebėjo "atsijungti" ir nubudo tik dėl nutirpusios kojos - paskaudo. Šiaip ne taip išlaukė pertraukos ir skuodė (kiek tai buvo įmanoma padaryti avint aukštakulnius) pro pirmas pasitaikiusias duris. Namo! Prie televizoriaus! Nuo tada klausimas, ar ji dar kada eis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tarp mūsų net neaptariamas. Nebereikia nei kultūros, nei chaltūros.
Tokių kurioziškų situacijų yra nutikę ne vienam. Ir mane su teatru sieja ne patys geriausi prisiminimai. Jame pastarąjį kartą buvau seniau nei pas kunigą išpažinties (neįskaičiuojant to karto, kai negavau išrišimo).
Pamenu, stebėjau "Don Kichotą". Nebuvo jis labai įdomus. Kaip ir jo Dulsinėja. Staugė, lipo ant stalo, maskatavo labai purvino asfalto spalvos sijono padurkais, kuriais dar ir trupinius nuo stalo nušlavė, ir dažnai vartojo žodį "kekšė". Apie save?
Tai labai blaškė, o su tokiais įspūdžiais nelabai kam ir pasigirsi apie "pasikultūrinimą". Iš dar senesnių laikų išliko tik kvapnaus karšto šokolado dideliame baltame puodelyje pertraukų tarp scenų metu prisiminimai. Ir suvaidintos emocijos.
Sakysite, natūralu, juk čia teatras! Gal ir taip, tačiau spektakliai juk kuriami apie gyvenimą ar bent jo atspindį. Realybėje paskaudus galvai nesusiimame už jos, nepradedame tragikomiškai aimanuoti, lakstyti po kambarį, ir, galiausiai, sulėtintai nenualpstame šalia stovinčiam vyriškiui ant rankų. Gyvenime to vyriškio gali ir nebūti!
Prieš keletą metų per televizorių teko žiūrėti Oskaro Koršunovo spektaklio, pastatyto pagal Donelaičio "Metus", ištrauką. Keli vaikai lakstė, kažką neaiškiai cypavo ir su veidrodžių šukėmis žaidė. Kaip vėliau paaiškėjo, tai reiškė: "Vėl saulelė atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės...". Be paaiškinimų vargu, ar būčiau tai supratusi.
Paklauskite žmogaus, kada paskutinį kartą gavo kultūrinę "injekciją"? Gyvai, ne per televizorių. Jei seniau nei prieš porą metų, atsakymą pradės taip: "Gėda prisipažinti, bet...". Arba: "Žinok, kokioj aštuntoj klasėj (t.y. prieš penkiolika metų). Jėzau, jau reik į spektaklį eit, ar ką?!".
Jokiais būdais neteigiu, kad visi, einantys į teatrą, operą ar baletą, daro tai tik "dėl akių". Yra žmonių, dievinančių menus ir neįsivaizduojančių savo gyvenimo be to. Tokių, kurie į spektaklį eina kaip į šventę, nes ten patiria katarsį, pajunta dvasios pilnatvę, pradeda plačiau suvokti tikrovę. Jie tai daro sau - todėl tyliai. Tokių žmonių yra ir tarp mūsų pažįstamų, bet dažniausiai to net nesužinome.
Tačiau yra ir tokių, kurie į spektaklius eina tik tam, kad užsidėtų pliusiuką savo arba aplinkinių akyse - štai, buvau ir aš. Dabar bent penkerius metus galėsiu neiti. Sakysiu: "Neturiu kada".
Kai kurie net ir patys sau to nepripažįsta. Tai nebesusiję su tikromis vertybėmis, kurias teikia menas, nes nesuprantamos tikrosios jo funkcijos. Kartais iš to išaugama, atrandama naujų dalykų, kurie žmogui iš tiesų įdomūs, o kartais ir toliau kultūra vartojama fiktyviai. Ak, kaip gražu, ak, kaip įdomu, tik ničnieko nesuprantu! Kaip ir su sušiais - valgai, nes madinga, nors giliai širdyje dievini kiaulieną...
| Pasidalink su draugais: |  |  | Frype |
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.
