Realybės šou išgarsėjusi Gabija Radžiūnaitė prabilo apie nervinę bulimiją: Niekas iš artimųjų nepastebėjo, kada tai tapo nekontroliuojama (FOTO)

Gabija Radžiūnaitė (22) daugeliui geriausiai žinoma kaip Gabija iš ,,2 barų“. Ji charizmatiška, pozityvi ir nuolat besišypsanti mergina. Žiūrint į ją sunku patikėti, kad ji buvo susidūrusi su klastinga liganervine bulimija. Šiandien Gabija sutiko atvirai pasikalbėti apie šį sudėtingą gyvenimo periodą.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Gabija, kada ir kaip viskas prasidėjo?

Kai buvau maždaug 16–17 metų. Tada norėjau būti graži, atkreipti į save dėmesį. Lieknos merginos – visada buvo pavyzdys. Man atrodė, kad pirmas dalykas, kurį turiu padaryti – numesti svorio. Dabar suprantu, kad iš tikrųjų man net nebuvo ką ir nuo kur mesti, aš buvau normalaus sudėjimo, bet tuo metu galvojau kitaip, sakiau sau, kad numesiu vieną kitą kilogramą ir būsiu gražesnė.

Kaip bandei mesti svorį – išbandei sportą, dietas?

Kaip ir daugelis merginų, pasirinkau dietas. Nė viena dieta nepadėjo pasiekti norimų rezultatų, tai pradėjo erzinti, todėl sau pasakiau „nevalgysiu išvis, tada tikrai numesiu svorio“. Kai pradėjau badauti, krito kilogramai, tada atsirado motyvacija – numesiu dar daugiau. Kai krito svoris sau gražėjau tiesiog akyse, jaučiausi kaip modelis. Tačiau visa ta euforija dingo, kai šiek tiek atsipalaidavau ir numesti kilogramai sugrįžo.

Kaip jauteisi pamačius, kad svoris sugrįžo ir visos pastangos nuėjo perniek?

Jaučiausi baisi ir negalėjau žiūrėti į veidrodį, panikavau dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio, net saldainį, palaikius burnoje kelias sekundes, išspjoviau, nes tiesiog bijojau priaugti svorio. Norėjau kuo greičiau atsikratyti tų sugrįžusių kilogramų. Tada išvis nustojau valgyti. Po kelių parų neatlaikiau įtampos ir pasidaviau, griebiau viską, ką tik tuo metu radau šaldytuve. Atsisėdau prie šaldytuvo ir atsidariusi dureles viską kimšau į savo skrandį. Tą akimirką jaučiausi labai laiminga, bet neilgai.

Kai atsirado sotumo jausmas, pajutau žodžiais nenusakomą graužatį: kodėl taip padariau, kodėl nesugebėjau atsilaikyti, ką dabar daryti... norėjau tik verkti. Tada viską išvėmiau ir jaučiausi lyg atradus sėkmingo lieknėjimo būdą, kuris vadinosi „nevalgyk ir vemk“. Kelias paras badaudavau, tada prisivalgydavau, kiek širdis geisdavo ir ištuštindavau skrandį. Vėliau pradėjau improvizuoti, pavyzdžiui, valgydavau 10 kartų per dieną (1 valgymas – pusė obuolio) ir tiek pat kartų šalindavau skrandžio turinį.


Kada atėjo tas momentas, kai supratai, kad tai liga?

Pradėjo silpti organizmas, ėmiau darytis pikta, tapau viskam apatiška, neturėjau jėgų net išeiti iš namų, bet bandžiau apsimesti, kad man viskas gerai. Tada aš supratau, kad sergu, kad man nervinė bulimija. Žinojau jos pasekmes, kaip visa tai kenkia organizmui, bet, deja, aš nenorėjau pasveikti... Aš džiaugiausi, kad man yra blogai. Po kurio laiko bandžiau sustoti ir savęs daugiau nebekankinti, jei ir kažkiek pagerėdavo, užtekdavo smulkmenos, kad susierzinčiau ir vėl pradėčiau grimzti į tą patį dugną.

Kaip bandei sau padėti?

Pati sau jau negalėjau padėti. Sukaupiau drąsą ir apie tai pradėjau kalbėti su artimaisiais, draugais, bet jiems buvo be galo sunku mane suprasti. Jie man sakė: „Nustok išsidirbinėti, kokių nesąmonių sugalvoji, esi išlepusi, per daug gyvenime gauni“. Iš dalies jie buvo teisūs, pradžia ir buvo tokia, kad norėjau kažko geriau, nors ir taip buvo gerai. Tačiau vėliau viskas tapo nekontroliuojama, tai tapo psichologine liga, kurią reikėjo gydyti.


Kas tuo metu tau buvo sunkiausia?

Tai, kad niekas manęs nesuprato, dėl to buvo labai liūdna. Vieną dieną trenerė suprato, į kokią bėdą papuoliau, tuomet ji mane tiesiogine to žodžio prasme nutempė pas psichologą. Šiandien trenerei už tai esu labai dėkinga. Iš psichologo sulaukiau reikiamos pagalbos, tada ir artimieji suprato, kad tai rimta, tuomet ir jie mane palaikė. Kelis kartus buvau ir vėl „paslydusi“, bet nepasidaviau, susitvarkiau, nors tai yra labai sunkus darbas su savimi.

Kaip jautiesi dabar? Ar jauti šios ligos pasekmes?

Na, tokių problemų šešėlis dažniausiai iš paskos seka visą gyvenimą. Neslėpsiu, kartais susigundau drastiškomis dietomis, badavimais, ypač, kai patiriu daugiau streso dėl mokslų, nuovargio, bet iš visų jėgų stengsiuosi tam atsispirti. Viena mergina man yra pasakiusi: „Šitą savo kūną nešiosi iki gyvenimo galo, jo nepakeisi į kitą, todėl privalai jį saugoti, stengtis, kad jis būtų sveikas, o ne alinamas ir naikinamas dar jaunystėje.“


Ką patartum merginoms, kurios susidūrė su šia liga?

Netylėti. Ieškoti ko nors, kas supranta, nelaikyti visko užrakinus savyje. Manau, kad informacijos apie asmenines patirtis internete nėra daug. Apie tai, kai kuriems nedrąsu, kitiems skaudu, tretiems galbūt gėda kalbėti, tačiau aš išdrįsau. Žinau, kad nervinė bulimija – nėra retas atvejis, apie tai tik dažnai nutylima. Tikiu, kad mano atviras pasakojimas bus naudingas tiems, kurie galbūt dar net nesupranta, kad jie – šios ligos įkaitai, tiems, kurių draugai ar artimieji serga. Aš su jumis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją